Prieš pat šv. Kalėdas naujienų portalo JP bei savaitraščio „Tėvynė“ žurnalistai aplankė kiek kukliau Panevėžio rajono Janališkių kaime gyvenančią Misevičių šeimą, kuri augina keturis vaikus. Jiems įteikė šventinį lauknešėlį, kurio viduje – vaišės Kūčių ar Kalėdų stalui, bei dovanojo laimę ir džiaugsmą į namus nešančią eglutę.
Šeima – stiprybės pamatas
Šeimos stalui vaišes paruošė bendrovė „Pas Katiną“. Ji turi gražią tradiciją padėti sunkiai besiverčiantiems. O kalėdinę eglutę šeimynai dovanojo eglutėmis prekiaujanti įmonė „Miško kvapas“. Naujienų portalo JP bei savaitraščio „Tėvynė“ komanda dovanojo metinę laikraščio prenumeratą.
Įmonės atstovė Silvija Katinaitė-Kavaliūnienė sakė, kad jaučia džiaugsmą galėdama padėti ir skirti paramą Panevėžio rajono šeimoms.
„Svarbu stiprinti ir palaikyti visas šeimas, taip pat ir šią, turinčią daug džiaugsmų ir vieną ką tik gimusį. Juk šeima yra didžiausia vertybė, pažangos ir stiprybės pamatas! Linkime vaikams, kad Kalėdos iš tiesų būtų staigmenų ir stebuklų metas, o tėveliams – sveikatos ir kantrybės“, – kalbėjo S. Katinaitė-Kavaliūnienė.
Laimė į namus
Prie tokių linkėjimų prisideda ir eglutėmis prekiaujantis Edgaras: „Ką tik pagausėjusiai šeimai visų pirma linkime sveikatos ir kantrybės – juk vaikus reikia užauginti, aprengti, pavalgydinti.“
Edgaras šeimai dovanojo dviejų metrų aukščio eglę. Jis sako, kad malonu kažkam suteikti džiaugsmą ir šilumą. „Kiekvienas iš mūsų gyvename skirtingai ir niekada nežinosi, kaip gyvenimas gali pasisukti. Todėl, kol galime daryti gerus darbus, darykime juos šiandien“, – sakė Edgaras.
Vyras eglutėmis, kėniais, šakomis prekiauja prie prekybos centro adresu Klaipėdos g 103. Šia veikla jis užsiima jau dešimt metų ir kasmet kažkam suteikia džiaugsmą. Praėjusiais metais Edgaras taip pat prisidėjo prie šios gražios akcijos ir eglę dovanojo Naujamiesčio seniūnijos Ragainės kaime gyvenančiai gausiai šeimai. Be to, trijų metrų eglę Edgaras dovanojo ir Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrai.
Išsipildė vyro svajonė
Keturių vaikų tėvai Gintaras ir Vika Misevičiai džiaugėsi dovanomis ir dėkojo visiems, prie jų prisidėjusiems.
Gintaras ir Vika augina šešiolikos metų dukrą Gabrielę, dvylikametį Nojų, aštuonerių Luką, o nuo praėjusio penktadienio džiaugiasi šeimos pagausėjimu. Gruodžio 16-ąją gimė ilgai lauktas mažas stebuklas vardu Lėja. „Pagaliau išsipildė mano svajonė“, – spindi keturių vaikų tėtis ir trumpai pristato savo šeimos narius.
„Gabrielė labiau linkusi į menų sritį. Jai patinka piešti, gamina įvairius rankdarbius. Abu berniukai daugiau prie meistravimo suka. Tai „tačką“ išardo, tai vėl ką sugalvoja. Buvo sugedusi skalbimo mašina, neturėjom įrankių, bet berniukai vis tiek sugebėjo ją išardyti. Konstruojam visi kartu, nes mums tai patinka. Bet didžiausias mūsų visų bendras pomėgis – maudynės. Už dvidešimt metrų nuo namų teka upė, tai visą vasarą vaikai iš vandens neišlipa“, – sako Gintaras.
Iš kartos į kartą
Šeima turi nedidelį ūkį. Augina avis, keletą ožkų, jautį. Per vasarą Misevičiai užsiaugina ir mėsinių viščiukų. Anksčiau augino ir triušius, bet jų teko atsisakyti dėl užpuolusių ligų.
„Vaikai labai prisideda prie ūkio darbų. Neturime jokių problemų. Kai žmona laukėsi, vaikai padėjo malkų atnešti ir visada būna šalia manęs. Kartu šeriam gyvuliukus. Jie patys nori ir rodo iniciatyvą, klausia, kada eisim šerti“, – pasakojo Gintaras.
Šeima Janališkių kaime esančioje sodyboje gyvena dešimt metų. Šie namai Gintaro prosenelio statyti. Čia užaugęs ir jo tėvukas.
„Šitas namas, bijau sumeluoti, bet turbūt statytas 1916 ar 1926 metais. Tai jis dabar iš kartos į kartą eina, – šypsojosi Gintaras. – Esame laimingi, nors gyvename ir kukliai, kol kas labai susiglaudę. Turime svetainę, bendrą miegamąjį kambarį, kol remontas nepabaigtas. Namas – dviejų galų, planuose turime svajonę po truputį kitame namo gale įsirengti dar du kambarius. Vienas būtų skirtas mergaitėms, kitas – berniukams. Kol kas einam link to, bet papildomų pinigų, kad viską pasidaryti greitai, neturime. Stengiamės po truputėlį taupyti, atsidėti. Tai langus pasikeičiam, tai grindis įsidėjom. Viską darau savo rankomis.“
Visada ir visur kartu
Gintaras – automechanikas, šiuo metu dirba pas ūkininką, kur atlieka įvairius darbus. Vika – pardavėja, bet šiuo metu, gimus ketvirtajai šeimos atžalai, lieka namuose auginti mažylę.
Šeima pasakoja nekantriai laukianti didžiųjų metų švenčių. „Kūčios pas mus kaip ir visur įprasta. Ant stalo dvylika patiekalų, visi ruošiamės kartu, maistą padeda gaminti vaikai. Labai stengiamės namuose sukurti ir išlaikyti šventinę nuotaiką. Žinoma, vaikai laukia Kalėdų ryto, kiek galime, palepiname dovanomis, aplankome senelius“, – kalbėjo Gintaras.
Paklaustas, kokių svajonių šeima turi, Gintaras pasuko galvą į kambarį, kur tuomet miegojo naujoji šeimos narė: „Mūsų didžiausia svajonė – kitame kambaryje, tai mūsų mažylė, kuria džiaugiamės visi. Vaikai grįžę iš mokyklos net susiginčija, kuris pirmas ant rankų paims Lėją.“
Pasak Gintaro, turbūt visada bus taip, kad kažko šeimai trūks. „Visada trūko ir trūks, bet vaikai niekada nebūna alkani, valgyti užtenka, jie aprengti. Daugiau lyg ir nieko nereikia, svarbiausia, kad vaikams visko užtektų. Jie yra mūsų stiprybė, be vaikų gyvenimas būtų tuščias“, – sako šeimos galva.
Anot Misevičių, vaikai niekada nebūna paliekami vieni. Šeima visada ir visur būna kartu.
„Į miestą reikia pavažiuoti – visi lekiame kartu. Jie grįžta iš mokyklos ir jau klausia, ar kur nors važiuosim“, – sako Vika.
Šeima turi ir tradiciją – kartą per metus vaikus nuvežti prie jūros. „Kaip bebuvus, pasitaupom, susispaudžiam, bet būtinai turime išvažiuoti bent jau dviem dienoms prie jūros“, – sakė Gintaras.
Lietuvos ateitis
Paįstrio seniūnijos seniūnas Virginijus Šležas gyrė šeimą ir negailėjo apie ją gražių žodžių.
„Šeima gyvena prosenelių sodyboje, Dievo ausyje, ant gražaus Lėvens kranto. Tai labai dora, patriotiška, sąžininga, gera ir graži šeima. Tai – Lietuvos ateitis. Jeigu visos tokios šeimos būtų, tai Lietuva klestėtų ir žydėtų. Patys būdami nuoširdūs, Gintaras ir Vika vaikus moko gražių dalykų, ir gamtą mylėti, ją saugoti ir puoselėti. Net neabejoju, kad jie užaugins dorus vaikus. Jie patys turi labai stiprias vertybes, apie tai šneka namuose ir jas diegia savo vaikams. Jie kalba ne apie tas vertybes, kurias ant popieriaus lapo deklaruoja politikai, bet apie tas tikrąsias, šiltas ir prasmingas vertybes“, – sakė V. Šležas.
