32 m. ožkų augintoja Beata Norvilė su mama Gražina beveik 3 hektarų ūkyje Mickiemės kaime šiuo metu laiko net 11 angoros ožkų, du avinus ir dar keletą pieninių ožkų. Iš viso – 22 gyvuliukus.
Prieš daugiau nei dvejus metus Beatos mamos Gražinos „Facebook“ paskyroje parašytą tekstą perskaitė ne Kalėdų Senelis, kuriam buvo skirtas laiškas, o dukra. Mamos svajonei išpildyti prireikė didelių pastangų ir intensyvių paieškų. Na, o 2019 m. spalį jų ūkį pasiekė pirmosios penkios angoros veislės ožkos: Inka, Hati, Dženis, Džilian ir Džekas.
Svajonė išsipildė
„Mama panoro auginti angoros ožkas, o aš, pamačiusi laišką Kalėdų Seneliui, negalėjau likti abejinga“, – pasakojo Beata. Štai taip prasidėjo Panevėžio rajone ir visoje Lietuvoje apsigyvenusių pirmųjų angoros veislės ožkų istorija.
Angoros ožkos – iš Turkijos kilusi veislė, auginama dėl jų išskirtinės vilnos. Jos charakteriu gana panašios į šunis, puikiai sutaria su vaikais.
„Joms ypatingos priežiūros nereikia, tačiau svarbu, kad pašaruose būtų daugiau mineralų. Taip pat būtina atidžiau rūpintis nagais, kuriems lietuviška dirva per minkšta. Ožkas kerpame du kartus per metus: rudenį ir pavasarį. Taip pat kartą per metus numaudome jas upelyje. Tenka pakirpti garbanas nuo akių, nes jos tiek apauga, kad vėliau ožkos gerai nebemato ir atsitrenkia į medžius“, – teigė ožkų augintoja.
Edukacinės programos
„Mes pačios su mama apdirbame jų vilną. Jas kerpame, vėliau verpiame, audžiame. Mielai į sodybą priimame ir smalsuolius, norinčius susipažinti su šia veisle, jų vilna ir verpimo amatu. Ypač vaikams smagu susipažinti su kaimišku gyvūnijos pasauliu, nes ne kiekvienas miesto vaikas yra matęs ožką. Net retas suaugęs skiria angoros ožką nuo avies“, – atskleidė ožkų augintoja.
Beata ūkyje rengia edukacines programas, į kurias ypač aktyviai kviečiami darželinukai ar mokyklinukai. „Jiems būna ne tik smagu susipažinti su gyvūnais, bet ir kartu su jais lakstyti po pievą“, – juokėsi ji.
Priemonės iš užsienio
Šių moterų gaminami vilnos gaminiai – išskirtiniai. Jos priemones bei įrankius verpimui, audimui siunčiasi net iš užsienio: Ukrainos, Rusijos, Indijos, Anglijos, Prancūzijos. „Pavyzdžiui, šilką siunčiamės iš Indijos. Lietuvoje jis labai brangus, todėl labiau apsimoka siųstis iš užsienio. Jis mūsų gaminiams suteikia švelnumo. Naujosios verpimo staklės – iš Anglijos. Šis ratelis daug modernesnis, todėl su juo dirbasi kur kas lengviau, greičiau. Valdomas dviem kojomis“, – paaiškino Beata.
Paklausta, kaip atskiria tokią gausybę ožkų, moteris tikino, kad kuomet pati visas augina, šeria, myluoja ir prižiūri, atskirti – labai paprasta. Taip pat ji atviravo, kad vardus visiems augintiniams sugalvoja spontaniškai. „Tas, kuris pirmasis „šauna į galvą“, toks ir parenkamas“, – sakė ji.
Norintieji atvykti į ūkį savanoriškai palieka simbolinę sumą šalia įvažiavimo į sodybą. „Praėjusiais metais buvome nusistatę kainas, tačiau šiemet pagalvojome, kad daug geriau, kuomet lankytojai patys įmeta sumą, kurios negaila.“
Brangus malonumas
Ožkų auginimas, verpimas ir audimas, pasak moters, hobis, kuriam skiriama išties daugiau laiko nei įprastam laisvalaikiui. „Ši veikla mane ramina, įkvepia, leidžia užsimiršti, atsipalaiduoti, pailsinti galvą. Tai – vienas malonumas“, – atskleidė Beata.
Tiesa, tai – brangus malonumas. Viena angoros ožka kainuoja apie tūkstantį eurų, o, kaip minėta, įvairioms verpimo priemonėms iš užsienio taip pat tenka paploninti kišenę.
Vis dėlto ši vilna – labai vertinama. Iš jos gaminamos pirštinės, kojinės, šalikai ir kitos šildančios prekės. Taip pat ožkų garbanas perka lėlininkai. „Jie iš vilnos daro plaukus lėlėms. Teko metus laiko auginti vieno ožio vilną, kad tiktų lėlių kasoms. Na, o šią vilną dažome įvairiais būdais: cheminiais arba natūraliais. Natūralūs dažai gali būti, pavyzdžiui, ąžuolo žievė. Na, o, kad ji nudažytų vilną, tenka ją dažuose laikyti apie parą. Su cheminiais dažais viskas greičiau – užtenka poros valandų“, – aiškino Beata.
