0.4 C
Panevėžys
Trečiadienis, 24 balandžio, 2024

Panevėžio rajone apsigyveno pirmosios Lietuvoje Angoros ožkos

Prieš metus Gražinos Vildzevičienės „Facebook“ paskyroje parašytą tekstą perskaitė ne Kalėdų Senelis, kuriam buvo skirtas laiškas, bet panevėžietės dukra Beata Norvilė. Mamos svajonei išpildyti prireikė pusės metų pastangų ir paieškų.

„Mama panoro auginti Angoros ožkas, o aš, pamačiusi laišką Kalėdų Seneliui, negalėjau likti abejinga“, – šypsosi Beata.

Taip Panevėžio rajone ir visoje Lietuvoje apsigyveno pirmosios Angoros veislės ožkos.

Iš naujo atrandamas pomėgis

Iki tol gyvenusi pačiame Panevėžio centre, Gražina prieš 15 metų persikėlė gyventi į netoli Naujamiesčio esantį Mickiemės kaimą. Dar tiksliau – nuo šios gyvenvietės atitolusį, ant upės kranto įsikūrusį vienkiemį.

„Toliau nuo kaimynų ramiau, o kai norisi bendravimo – jį visada galima atrasti“, – sako ji.

Persikėlusi gyventi į kaimą, moteris pasakoja, kad beveik nebeužsuka į parduotuvę. Čia ji ir uogas, ir vaisius, ir daržoves užsiaugina, tvarte sukiojasi kelios avys, vištos, kompaniją palaiko katinas ir keli šunys. O nuo lapkričio dėmesį dalyti reikia ir keturioms Angoros ožkoms bei ožiui.

„Gyvendama Panevėžyje audžiau, bet persikėlus gyventi į kaimą visos nuolatinės klientės nutolo ir parduoti audinius tapo nebepatogu, tad šį amatą buvau užmiršusi. Apie jį priminė dukra, kai palėpėje aptikusi verpimo mašiną ją parsigabeno į savus namus ir pradėjo mokytis verpti“, – pasakoja Gražina.

„Pamačiau vieną vaizdo įrašą, kur indėnės verpė siūlus, ir pasidarė labai smalsu“, – priduria Beata.

Ilgai trukusios paeiškos ir džiugus rezultatas

Abi moterys sako, kad ūkyje norėjosi auginti kažką išskirtinio, todėl ėmė domėtis Angoros ožkomis. Būta minčių ir apie alpakas, tačiau jų apkirpimas labai sudėtingas ir, anot pašnekovių, jas daug kas Lietuvoje augina.

„O štai Angoros ožkų Lietuvoje neaugina niekas. Mūsų penketas atkeliavo iš Vakarų Europos. Pati jų kelionė truko daugiau nei tris paras, tačiau paieškos prasidėjo dar prieš gerą pusmetį“, – pasakoja mama ir dukra.

Didžiausias iššūkis – Europos Sąjungos reguliacijos ir reikalavimai. Ne kiekvienas vežėjas ryžtasi gabenti palyginti nedidelį skaičių ūkinių gyvulių.

„Lietuvos visi vežėjai buvo perskambinti prašant paslaugos. Kreiptasi į Estiją, Latviją, Lenkiją, Daniją ir Olandiją. Bendromis jėgomis Džefrį, Hati, Džilijan, Dženis bei Inką atgabeno lenkai su olandais. Tokie ožkų vardai buvo įrašyti dokumentuose“, – pasakoja Beata.

Ožkoms į ausis buvo sudėti elektroniniai įsagai, kad būtų galima sekti, fiksuoti, kur ir kaip jos keliauja. Reikalavimų buvo tiek daug, kad juos įgyvendinti atrodė beveik neįmanoma.

„Buvau net praradusi viltį. Sakiau, kad greičiau liūtą iš Afrikos atsivešiu nei Angoros ožkas į Lietuvą. Ir viskas dėl to, kad ožka – ūkinis gyvūnas“, – pastebi Beata.

Nepaisant nerimo ir ilgai užtrukusio laukimo, ožkų penketukas lapkritį pasiekė Lietuvą. Mama su dukra jau pradėjo kurti ateities planus.

Ūkio augimas – neišvengiamas

Angoros ožkos – iš Turkijos kilusi veislė, auginama dėl jų išskirtinės vilnos. Jos charakteriu gana panašios į šunis, puikiai sutaria su vaikais. Joms ypatingos priežiūros nereikia, tačiau svarbu, kad pašaruose būtų daugiau mineralų, reikia atidžiau rūpintis kanopomis, kurioms lietuviška dirva per minkšta.

Mohera – Angoros ožkų vilna – kerpama dukart per metus: pavasarį ir rudenį.

„Daug kas gyvūnus Lietuvoje augina mėsai, todėl stebėjosi, kodėl mes tokios veislės ožkas nusprendėme įgyti. Retas kuris namuose gyvulį dėl vilnos augina, – atkreipia dėmesį Gražina. – Nepaisant to, jau sulaukėme kelių besidominčiųjų vilna ir mažais ožiukais. Moherą pačios norime naudoti.“

Moterys apie planus švelnumu, purumu ir blizgesiu garsėjančios vilnos panaudojimui nėra linkusios atvirauti. Abi vieningai tvirtina, kad ožiukų bus ir daugiau, ūkis plėsis gal net šį pavasarį, o sodyboje auginti norėtų tik Angoros ožkas – jų planuojamoms veiklų perspektyvoms pakaktų.

„Aš ir pati labai noriu gyventi vienkiemyje, atokiau nuo kaimynų, kur viską gali daryti pagal save, kur viskas šviežia bei gaivu, – sako Beata. – O moherą kur panaudoti, tikrai atrasime: dabar jau giliname verpimo žinias, mokomės kitų audiniams būdingų paslapčių ir pradedame svajoti. Ir ne tik apie moherinius gaminius, bet ir apie šiokį tokį turizmą.“


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Viceministras: ES sprendimo dėl daugiamečių pievų laukiama kitą savaitę

confident-noyce

Panevėžio rajone per metus veiklą sustabdė 34 pienininkystės ūkiai

confident-noyce

S. Gentvilas: Lietuvoje vyraujauntys augalininkystės ūkiai yra problema aplinkosaugai

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau