4 C
Panevėžys
Penktadienis, 27 lapkričio, 2020

Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius pasakė, kada muziejaus durys vėl bus atviros lankytojams

Radijo stoties „Pulsas“ studijoje viešėjo Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Artūras Astramskas. Pokalbio metu jis atkleidė, kada atsinaujinusio muziejaus durys vėl bus atviros lankytojams, kad Lietuvos muziejai mažai kuo nusileidžia Londono ar Berlyno muziejams, o seniausias Aukštaitijos sostinės pastatas gali būti labiau ypatingas nei manyta iki šiol.

Laidos vedėja Arneta: Šį kartą sveikinuosi su Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriumi Arūnu Astramsu. Sutarėme tokią seką, kad pirmiausia pakalbėsime apie tai, kuo kraštotyros muziejus dabar gyvena, kas jam aktualu ir žinau, kad solidus gimtadienis aplankė.

A. Astamskas: Taip, mūsų muziejui prieš kelias dienas sukako 95 metai. Mes esame pati seniausia miesto savivaldybės kultūros įstaiga ir esame pergyvenę ir pasaulinį karą, ir daug valdžių, ir labai daug pasikeitusių miesto vadovų. Ir turime labai didelę tokią patirtį, ilgą distanciją – galime labai daug palyginti.

Arneta: O ar ir patys pastatai mena tokį ilgą amžių ar ir pati įstaiga?

A. Astramskas: Kraustėmės labai daug kartų, skaičiavau, kad persikraustėme 6 kartus, bet tai tik pagrindinės patalpos. Šiuo metu esame išsidėstę 6 vietose ir dar daugiau pastatų: vienoje vietoje 3 pastatai… Tų persikraustymų ir vietų yra tikrai labai daug.

Arneta: Tai kaip tas gimtadienis buvo paminėtas ar vis dar minite jį?

A. Astramsas: Po truputį minime jį, bet šiais metais turime labai didelį iššūkį. Šiais metais turime atidaryti naujas muziejaus ekspozicijas, tai bus labai didelis darbas.

Arneta: Apie ką ekspozicijos bus?

A. Astramskas: Papasakosiu, čia, žinokite, ilgas pasakojimas. Apsisprendėme neminėti labai iškilmingai to mūsų gimtadienio, todėl buvo tiesiog popietė ir keletas priemonių miesto bendruomenei, vedėme nemokamas ekskursijas ir apdovanosime 95 lankytoją, 95 grupę, laukia ir kitokių siurprizų. Ekspozicijų įrengimas yra didžiulis darbas, tikimės, kad jų atidarymas mums bus didesnė šventė. Tada pasibaigs 5 metų darbo ciklas.

Arneta: Koks tai bus baigiamasis taškas?

A. Astramskas: 2014 metais mes priėmėme principinius sprendimus kur įrenginėsime, ką įrenginėsime, kokias patalpas panaudosime ir buvo priimti visai bendruomenei svarbūs sprendimai. Nutarėme visą mūsų moigo pastatų pirmą kompleksą skirti ekspozicijoms, iškraustyti administraciją, darbuotojus,  sandėlius, saugyklas ir visą atverti visuomenei.

Tai čia 2014 metais priėmėme tokį sprendimą. Po to buvo įvairių paraiškų rengimas. 2017 metais mes jau turėjome koncepcijas ką turėjome įrengti, 2018 metais jau turėjome turinio planus, t.y. konkrečiai lenteles, kur buvo surašyta „patalpoje tokioje bus tas ar tas“. 2018 metų antroje pusėje mes jau parengėme dizaino planus, t.y. kaip tai atrodys natūroje, paveiksliukus turėjome. Tai visas įgyvendinimas užtruko, o šiais metais įgyvendinsime viską, ką tiek laiko planavome.

Arneta: Tai visos ekspozicijos jau turėtų pasiekti vietas, kur jos ir nuguls?

A. Astramskas: Taip. Pagrindinė mūsų ekspozicija bus miesto ir regiono praeitis nuo pirmųjų gyventojų poledynmečio iki 1990 metų. Turėsime ir kelis žingsnius į šoną, tokias remarkas viena ekspozicija bus – tikiuosi, kad ji pavyks įspūdingai.

Arneta: Neatskleiskite dabar. Lai lieka klaustukas.

A. Astramskas: Gerai.

Arneta: Vietoje to papasakokite, ar administracijos darbuotojams sekėsi prie visų permainų prisitaikyti?

A. Astramskas: Buvo kraustomi darbuotojai kai kurie į nuolatines darbo vietas, kai kurie į laikinas. Iš savivaldybės gavome vieną naują pastatą, didžiulį Nevėžio mokyklos korpusą. Perkraustėme ten didžiąją mūsų eksponatų dalį. Teko nešti daug suknių dalykų, baldų. Mums labai talkininkavo Mindaugo batalionas gabenant. Vieną kartą net NATO kariūnai čia darė tokią talką ir nešė mūsų seifus, spintas dideles ir turėjome tokį džiaugsmą.

Arneta: Ar sudėtinga būti muziejininku Panevėžio krašte?

A. Astramskas: Sudėtingas klausimas. Kiek šitas kraštas turi savitumo palyginus su Londonu ir Berlynu… Na, yra sava specifika. Pirmiausia tai yra mūsų bendruomenė, kuri gerokai skiriasi nuo Vilniaus ar Kauno, amžiaus vidurkis yra didesnis ir sunkiaus įsijungia į visokias viešąsias veiklas. Mes turime labai siaurą jau baigusių mokyklas, bet studijuojančių sluoksnį, todėl yra tam tikrų sunkumų. Kitas dalykas, deja, mūsų miestas nėra turizmo traukos centras.

O mūsų muziejus yra palyginti mažas, kad vienas sugeneruotų turistų srautą, nors mes labai stengiamės. Čia reikalingos pastangos bent kelių institucijų, kad jos susijungtų į kažkokį bendrą projektą, tada būtų lengviau. Iš kitos pusės, mūsų darbas yra įdomesnis negu dideliuose nacionaliniuose muziejuose. Juose dažnai būna siaura specializacija ir gali būti, kad koks žmogus visą savo darbinę karjerą aprašinėja monetas ar drabužius. Siaurai dirba.

Deja, mes negalime taip siaurai dirbti, mūsų veikla platesnė: tenka ir su lankytojais dirbti, ir eksponatus aprašinėti, ir bendrauti su žmonėmis, kurie kažką mums atiduoda, dovanoja, spaudoje dalyvauti, mes pernai paskelbėme 64 publikacijas įvairiuose leidiniuose. Yra reikalingos labai įvairios savybės.

Arneta: Kraštotyros muziejai daugumoje vietų panašią veiklą vykdo Lietuvoje?

A. Astramskas: Taip, panašią, bet mes turime šiokią tokią specifiką. Pirmiausia mes vieni pirmųjų Lietuvoje įsikėlėme į skaitmeną, mes mieste beveik pirmieji susikūrėme interneto svetainę, turime skaitmeninę biblioteką, kur dalijamės krašto atminties dokumentais, ieškome jų kitose saugyklose. Kitas dalykas, Panevėžys iš kitų tokių lokalių muziejų skiriasi tuo, kad tai yra miesto muziejus. Mes turime miesto kultūros paveldą. Jei daugumoje kitų muziejų bus kaimo paveldas arba dvaro paveldas, tai pas mus yra miestietiško gyvenimo paveldas.

Arneta: Tai į muziejų užsukęs panevėžietis gali pamatyti kodėl jis yra panevėžietis?

A. Astramskas: Pagrindinė mūsų misija ir yra visuomenės tapatybės kūrimas ir sutelktumas. Daugelis įsivaizduoja, kad mūsų pagrindinė misija yra eksponatų saugojimas ir eksponavimas. Ne. Tai yra tiktai įrankis, kuris mums padeda siekti pagrindinio tikslo, kad panevėžietis galėtų žinoti kuo jis gali didžiuotis.

A. Astramskas: Tiesa, turime ir lauko parodą. Dabar nustojome ją plėsti, nes kiti darbai užgriuvo, bet turime tokią parodą „Panevėžio gatvės“. Esame parengę stendus Laisvės aikštėje, kuriuos laikinai perkėlėme, turime stendus skirtus Nepriklausomybės aikštei, kranto gatvei, Vasario 16-osios gatvei ir aš matau, stebiu žmones. Vienu metu, vienas stendas stovėjo taip, kad matėsi man pro langą. Tai aš stebėjau kaip žmonės reaguoja ir supratau, kad turint jų skaičių ir kiek žmonių praeina pro juos, tai jų lankomumas didesnis nei mūsų pastatų.

1925 m. sausio 18 d. atidarytas Panevėžio muziejus.

Arneta: O iš kus idėjos gimsta?

A. Astramskas: Įsivaizduoju, kad kaip ir kitose profesijose. Turi stebėti aplinką, stebėti kas kur vyksta, kas darosi ir gal savo srityje gali pritaikyti inovacijas, kurias naudoja pvz. NASA kosminio lėktuvo projektavimui ar dar kažkur. Labai svarbu neužsisklęsti, stebėti. Mes nemažai keliaujame ir kolektyviai ir individualiai. Pernai metais su didele kolektyvo dalimi aplankėme vedančiuosius Berlyno muziejus ir visokių patirčių yra, kai tikrai reikia pasitempti, viskas įspūdinga, o yra ir kur mes geriau mokame padaryti.

Arneta: Mat kaip, galima varžytis su Berlyno muziejais?

A. Astramskas: Be abejo. Kažkaip susiklostė, kad mūsų eksponavimo kultūra yra pakankamai aukšta. Nuo kokio Londono skiriamės tik masteliais, bet ne pačia kokybe.

Arneta: Grįžkime prie tų gretutinių parodų ir ekspozicijų, kas laukia miesto gyventojų ir svečių?

A. Astramskas: Na, pirmasis stambus renginys nusimato būsiąs kovo 30 dieną Gabrielės Petkevičaitės–Bitės medalio teikimas. Mes turime keltą tokių didelių viešų renginių, kurie dažnai nesiejami su muziejumi, nes žmonės dažnai nepagalvoja, kad muziejus gali padaryti kažkokį atvirą renginį visam miestui. Bet mes juos padarome.

Arneta: Kiek medalių išdalinsite?

A. Astramskas: 16 medalių, Seimo pirmininkas dalins su miesto meru. Mes esame tik ceremonijos organizatoriai.

Arneta: Už ką įteikiami Gabrielės Petkevičaitės–Bitės medaliai?

A.Astramskas: Yra keletas kategorijų. Tai yra už labdarą ir šelpimą įvairių institucijų, demokratijos stiprinimą, už publikacijas. Va, ir radijas galėtų, bet komisija jau priėmė šių metų sprendimus.

Arneta: Jei ne šiemet, tai gal kitais metais. Užsiminėte apie vasarą. Kažkas laukia?

A. Astramskas: Dabar jau tradiciškai gegužės trečią šeštadienį vyksta muziejų naktis. Tai toks vakarinis, kartais net naktinis renginys ir į jį dabar įsijungė dar keletas įstaigų: miesto Dailės galerija, G. Petkevičaitės – Bitės biblioteka. Būna net keletas tūkstančių lankytojų. Kompleksuojame, kad ekspozicijų neturime, todėl esame priversti daryti koncertus arba filmų peržiūras. Šių metų plano dar neturime, bet aš manau, kad bus smagu.

Arneta: O antroje metų pusėje?

A. Astramskas: Kažkada antroje metų pusėje atidarysime ekspozicijas ir edukacines klases.

Arneta: Klasės tik vaikams ar ir suaugusiems?

A. Astramskas: Galės ir suaugę. Rengiame 3 edukacines klases. Iki šiol turėjome 1 nuolatinę, 1 laikiną. Parengsime 3 specializuotas: etnokultūrai (bus įrengta virtuvė, bus galima gaminti maistą  ir susipažinti su papročiais), miesto kultūrai (bus galima ir šukuosenas darytis, ir kitokius dalykus ir taip pažinti XX a. miesto kultūrą) bei gamtai. Žmonės labai domisi gamta, muziejus turi didelę vabzdžių kolekciją, kuri leidžia pritraukti kitokio profilio lankytojus. Edukacinė klasė bus su gyvai gyvūnais.

Arneta: O iš kur gyvūnai?

A. Astramskas: Galvojame, kad nusipirksime.

Arneta: O kur laikysite?

A. Astramskas: Klasėje. Kol kas negaliu labai atvirauti, užsuksite ir pamatysite.

Arneta: Jūs viską pasakojate, sklandžiai dėstote… Kaip tuos siūliukus į vieną delną sugaudote?

A. Astramskas: Ta mūsų veikla yra labai įvairi, bet tas jos įvairumas atsirado palaipsniui. Prie vieno prisideda kitas ir pavyksta taip suvaldyti.

Arneta: O kiek laiko pats kraštotyros muziejui vadovaujate?

A. Astramskas: Vadovauju gal 23 kokie metai, bet dirbu jau 30 metų. Jau aš pats pusiau muziejinis eksponatas. Pergyvenau tą laiką: muziejaus tapimą iš tarybinio, tokio sauso, plokščio, paprasto į modernų muziejų. Pats mačiau kaip tai vyksta ir dalyvavau, tai viskas taip organiškai… Atsirado daug naujų veiklų.

Arneta: Smagu, kad pačiam darbas dar nepabodęs. Dar kartą sveikinu ir jus, ir Panevėžio kraštotyros muziejų su 95 metų jubiliejumi ir pabaigai sakykite, kur artimiausiu galima pas jus įsiprašyti?

A. Astramskas: Mūsų ekspozicija seniausiame Panevėžio miesto name. Prieš keletą savaičių mus pasiekė naujiena, nes gavome laišką iš žymaus Lietuvos viduramžių tyrinėtojo A. Ragauskas, kad seniausias Panevėžio pastatas ko gero yra seniausias LDK bendrojo archyvo pastatas. Dar reikėtų tikrinti tą informaciją, bet kad tai vienas iš nedaugelio išlikusių buvusios kunigaikštystės teismo pastatų – tai tikrai.

Arneta: Karnto gatvėje?

A. Astramskas: Taip, bet reikėtų tartis iš anksto, jei nori kas užsukti. Ten nėra labai šilta ir lankytojų nėra daug, tad ten neturime nuolatinio darbuotojo.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.


PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Panevėžio kraštotyros muziejuje – nauji eksponatai

confident-noyce

Duris atveria rekonstruotas Panevėžio kraštotyros muziejus

confident-noyce

Jaunoji radijo stoties „Pulsas“ laidų vedėja P. Petrauskaitė: „Esu ten, kur vyksta nuolatinis tobulėjimas“

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau