„Geras dėstytojas turi mylėti savo darbą, norėti dalintis savo žiniomis su kitais, būti pozityvus bei labai svarbu, kad girdėtų studentus ir kartu su jais augtų“, – įsitikinusi Panevėžio kolegijos burnos higienos studijų programos dėstytoja Jolita Masevič, kuri visiems linki nebijoti stačia galva nerti ten, kur veda širdis.
Gimusi ir augusi Vilniuje, burnos higienos studijas baigusi Kaune, o dar vėliau sveikatos politikos ir vadybos magistrantūros studijas Mykolo Riomerio universitete, J. Masevič atsidūrė Aukštaitijos sostinėje, ėmė dėstyti Panevėžio kolegijoje.
Laisvu nuo paskaitų metu ji užsiima privačia praktika Vilniuje, dalyvauja VVSB projekte „Graži šypsena“ ir kartu su kolege kartas nuo karto organizuoja burnos higienistams skirtus seminarus.
Domėjimasis burnos ligų profilaktika – vienas iš dėstytojos pomėgių. Jolita taip pat yra neabejinga ekologijai, sveikai gyvensenai ir taršos mažinimui, o jos laisvalaikis yra užpildytas knygomis, žvejyba, žygiais, pasiplaukiojimais irklente ar tapyba.
„Mėgstu ramybę ir būti gamtoje, todėl Vilniaus miestą iškeičiau į gyvenimą kaime, o kartais pasvajoju apie vieną kitą avį“, – šypteli J. Masevič.
Dėstytoja atvirauja, jog daug anksčiau vis slapta pagalvodavusi apie dėstytojos ar mokytojos darbą.
Kurį laiką ji savanoriškai vaikus mokydavusi individualios burnos higienos pagrindų, o vieną dieną jos svajonėms buvo lemta išsipildyti.
„Socialiniuose tinkluose pamačiau kolegijos skelbimą. Pažiūrėjau, jog dėstomi dalykai yra būtent tie, kuriais daugiausia domiuosi ir pagalvojau, kad noriu pabandyti! Nuo 2017 metų esu Panevėžio kolegijos dalimi ir tuo labai džiaugiuosi!“, – savo karjeros pradžią prisimena J. Masevič.
Tenka pastebėti, jog iki šiol yra tų, kurie ją pačią sumaišo su studentais: kartais, atėjus pasiimti rakto nuo auditorijos, jos paprašo, kad ateitų pati dėstytoja.
„Bet man pavyksta įtikinti, kad ta dėstytoja ir esu būtent aš“, – juokiasi.
Paklausta, ką ji laiko geru ir pavyzdingu studentu, J. Masevič atsako, jog toks studentas laiku ateina į paskaitas, girdi, diskutuoja, domisi dėstomu dalyku ir jaučia, jog yra teisingame kelyje.
„Jeigu studentas nežino ar yra ten, kur turėtų būti – sunku tiek jam, tiek dėstytojui. Nemanau, jog visada ir man pavyksta sudominti 100% auditorijos, nesvarbu, ar tai studentai, ar mokymų dalyviai. Visi studentai yra skirtingo temperamento, o kiekviena diena – su skirtingais jausmais ir nuotaikomis, todėl ir priėjimas turi būti vis kitoks. Stengiuosi, kad visi mane išgirstų ir pateikiu informaciją taip, jog galėčiau pasiekti visus maksimaliai, žinias perteikti per praktinius pavyzdžius bei dalintis asmenine patirtimi“, – pasakoja ji.
Paskaitų metu yra atliekamos kūrybinės užduotys grupėse, vedamos diskusijos, aptariami ir imituojami klinikiniai atvejai, o teorinės žinios dažnai pakartojamos ir protmūšių pagalba. Studentams dėstytoja dažnai siunčia mokslinius straipsnius, kuriuos vėliau kartu analizuoja, aptaria.
„Stebime kaip veikia savaiminis apsivalymas, todėl paskaitų metu tenka ir vieną kitą morką arba obuolį suvalgyti, kad suprasti kas vyksta valgant kietą maistą, o kas nutinka suvalgius kelis sausainius ar minkštą bandelę.“
J. Masevič esamiems ir būsimiems studentams linki imti iš gyvenimo viską ir džiaugtis kiekviena diena, kad ir kokia sunki ji beatrodytų.
„O jeigu visai netyčia pakeliui pavyksta suprasti, kad visai čia ne tas kelias ir jokio malonumo nebėra – reikia stačia galva nerti ten, kur veda širdis.“