„Žmonės Panevėžio apylinkėse pasiilgo aviacijos švenčių“, – žvelgdamas į besiskirstančius žmonės tarstelėjo Panevėžio aeroklubo narys Mantas Butkus.
Virš Panevėžio rajono apylinkių skraidė trys JAK-50 lėktuvai, besiruošiantys pasirodymui. Ketvirtadienio vakarą aviacijai neabejingi rajono bei miesto gyventojai atvyko į Stetiškių aerodromą pasižiūrėti akrobatinių skrydžių grupės „ANBO“ kvapą gniaužiančių numerių.
Paklausti, kodėl pasirinko Lietuvos aviacijos 100-metį minėti būtent šitaip, lakūnai atsakymo ilgai nesidairė.
„Atsakymas būtų labai paprastas, mes bandome rodyti tai, ką mokame. Šita grupė egzistuoja nuo 1982 metų – 37 metai – kaip su Robertu Noreika mes skraidome. Tada dar buvo grupės narys Leonas Jonys, žymus pilotas, bet dabar jau jis amžiną atilsį. Prieš kokius 7–8 metus prisijungė Algimantas Žentelis ir praeitais metais mes padarėme ketveriukę. Antanas Marčiukaitis papildė mūsų gretas, tik gaila šiandien jo nebuvo – turėjo skristi kitoje Europos valstybėje su kita komanda, – pasakoja „ANBO“ komandos lyderis Rolandas Paksas. – Taigi svarstymo, kaip minėsime aviacijos 100-metį, labai didelio ir nebuvo.“
Keturi „ANBO“ pilotai šiais metais lankosi praktiškai kiekviename mieste, kuris turi aerodromą. Visi jie tikisi, jog šis renginių ciklas galėtų tapti Lietuvai impulsu, kad aviacija neužgestų. Ypač dėmesio stokoja sportinė aviacija.
„Be abejo, tai nepigus sportas, reikalaujantis daugelio dalykų, bet kažkada Lietuva buvo skraidanti respublika. Apie Lietuvą anksčiau sakydavo, kad lietuviai pirma išmoksta skraidyti, tik paskui vaikščioti, – juokauja R. Paksas. – Ir tegu neįsižeidžia krepšinio fanai, bet užsienyje mūsų šalis anuomet buvo labiau žinoma kaip skraidanti respublika. Kai dabar pasidairome po sportinius aerodromus, nuotaika kiek paniūra: skristi norinčių žmonių akys žiba, bet veidai jau… raukšlėti.“
Lietuvos aviacijos 100-mečiui skirtos programos „ANBO dangaus rapsodija“ metu į dangų pakilo pilotų R. Noreikos, A. Žentelio, R.Pakso pilotuojami lėktuvai, pasveikinę visus Lietuvos vėliavos spalvų dūmų skraiste. Jų danguje brėžiamos figūros stebino ir žavėjo, o skrydį virš Lietuvos aviacijos 100-mečio arkos nušvietė fejerverkų ugnys. Tai ne vienintelė programa, kurią pristato ši lakūnų grupė.
„Manau, kad šią vasarą nebus nė vieno laisvo savaitgalio, – garsiai svarsto pašnekovas. – Laukia pasirodymai Lenkijoje, Kaliningrade, Latvijoje, Estijoje, kitose valstybėse. Kiekvienais metais stengiamės sugalvoti kažką naujo, parodyti dar drąsesnius skrydžius, gražesnius pasirodymus.“
Akrobatinių skrydžių grupė „ANBO“ pasirodymus yra atlikusi Lenkijoje, Pietų Korėjoje, Latvijoje, Estijoje. 2017 metų pavasarį vyrai sėkmingai pasirodė pirmajame pasaulio akrobatinio skraidymo grupių čempionate Kinijoje ir visus metus įvairiuose Lietuvos miestuose stebino žiūrovus originalia programa „Tango tiltai“. ANBO yra vienintelė pasaulyje grupė, demonstruojanti techniškai ir emociškai labai sudėtingus skrydžius po tiltais.
Akrobatinių skrydžių grupės „ANBO“ pavadinimas kilo kaip sąsaja su Lietuvos karo aviacijos vadu, aviakonstruktoriumi, 9 lėktuvų ANBO (akronimas Antanas Nori Būti Ore) projektų autoriumi Antanu Gustaičiu.
„Bet mūsų trumpinio šifras būtų kiek kitoks. Ne Antanas nori būti ore, o „Aš“ noriu būti ore“, – tikslina R. Paksas.
Po ketvirtadienį virš Panevėžio apylinkių vykusio skrydžio šventės dalyviai turėjo galimybę pabendrauti su lakūnais, nusifotografuoti, užduoti klausimus, paklausyti lakūnų pasakojimų. Akrobatinis skraidymas – vienas sudėtingiausių aviacijoje. Pilotai turi pasitikėti vienas kitu, išlaikyti asmeninį budrumą. R. Noreika priduria, kad tai tarsi keturios širdys muštų vieną ritmą.
„Jei lygintume aviaciją su muzika, tai akrobatinis skraidymas būtų aukščiausia galima nata“, – sako jis.
„Aviacija – tai amžinai stebinantis ir emocijas įkvėpiantis dalykas, – tikina R. Pakasas, kurį aviacija pagavo gimtųjų namų kieme Telšiuose. – Per kalną nuo mano trobos, kur aš gyvenau, kur gimiau, buvo Telšių sportinis aeroklubas. Kiekvieną dieną matydavau, kaip kildavo lėktuvai. Aš skindavau iš sodo obuolius, nešdavau instruktoriams, o jie už tuos obuolius mane paskraidindavo. Nuo to laiko aš ir skraidau – jau daugiau nei 40 metų.“