Panevėžietis skulptorius A. Varžinskas: „Reikia jausti, kad viskas aplinkui yra mūsų“

Panevėžietis skulptorius A. Varžinskas: „Reikia jausti, kad viskas aplinkui yra mūsų“

Arneta MATUZEVIČIŪTĖ ("Tėvynė") / Arnetos MATUZEVIČIŪTĖS nuotr.

A. Varžinskas.

„Pastebėjau žmonių kategoriją, kuriems Dievo duota labai daug talentų… Jiems sunku. Viskas, prie ko jie prisiliečia, viskas prie jų limpa, – savo pamąstymus apie meną ir gyvenimą pradeda žinomas skulptorius Algirdas Varžinskas. – Ir paprastai jie pasidaro biškį tinginiai, mat viskas, ką bedarytų – sekasi, atrodo paprasta. Įveikti sunkumus – esminė žmogaus užduotis, ugdanti charakterį. Va kitas tylus, sėdi kiek ramiau, bet jis turi charakterio bruožą – siekti. Gal jis nėra gabus arba ne tiek gabus, kiek tas kitas, šalia sėdintis, bet jis per savo darbą pasiekia tikslą. Čia ir braižyboje, ir skulptūros gamyboje – jeigu žmogus neturi charakterio – nėra jam ten ką veikti.“

Menininkas drąsiai prabyla apie egocentriškumą ir jo svarbą, kad nė vienas jaunas kūrėjas neturėtų bijoti sakyti „Aš“, „Mano“, nes būtent per šiuos žodžius geriausiai suprantama atsakomybė.

BIC

„Šiais laikais žmonės neskuba prisiimti atsakomybės, tempia laiką… Iš to, manau, didžiausios problemos ir gimsta. Be ego nėra jokio kolektyvumo, ir taip niekas neprisiima atsakomybės. Stalinas yra pasakęs, kad problema turi ir vardą, ir pavardę. Jei problemas spręstume vardais ir pavardėmis, viskas būtų gerokai aiškiau“, – pastebi skulptorius.

Kūrybai reikia stuburo

Menininkas tarsteli, kad jo nuomone, Lietuva vaidina turtingą: išugdo, išaugina, subrandina gabius jaunuolius ir išleidžia juos į užsienį. Valstybei tie išvažiavimai kainuoja: visuomenė sensta, o dirbti nėra kam…

„Reikėtų žmonėms išmokti nebetaupyti, o turėti galimybę užsidirbti. O kai pas mus dar toks mąstymas „Ai, čia pataupysiu, čia pats padarysiu, čia pigiau bus“ – tai ir gaunasi netvarka, kurioje jaunas žmogus pasimeta“, – priduria A. Varžinskas.

Trylika metų pašnekovas Velžyje dirbo mokytoju. Pora jo mokinių įstojo į Dailės akademijos Telšių fakultetą. Vienas jų būdamas Panevėžyje buvusį mokytoją neretai aplanko. Tiesa, pasiruošimas jų studijoms nebuvo sklandus. Anksčiau rajone gyvenantys, čia registruoti vaikai negalėjo lankyti Panevėžyje veikiančios dailės mokyklos, tad  akademinį piešinį, kompoziciją stojimui teko ruošti savarankiškai.

„Šiaip mokyti yra labai faina, kai žinai, kad tai, ką kalbi, krenta į žmogų kaip į šulinį. Labai nesmagu būti mokytoju, kai viskas atsimuša, – atvirauja menininkas. – Stebiu dabartinius dailės akademijų auklėtinius… Jie nori labai daug pasakyti, bet jų neišmokė paprasto amato. Ir tie jų svaičiojimai tampa paprastu, tiesiog pervadintu dalyku, neturinčiu nei konkretaus turinio, nei formos. Tai tampa tiesiog žodiniu naujadaru, tokiu kaip instaliacija ar skulptūrinis objektas. Tai nei teatras, nei skulptūra.“

Anot A. Varžinsko, žmogus turi turėti egocentriškumo. Ir visai nesvarbu, ką sakys aplinkiniai – egoistas, susireikšminęs – reikia, kad žmogus tai turėtų. Kūrėjas dažniausiai yra vienas.

„Būti skulptoriumi nėra kolektyvinis darbas. Tai vienas dalykas. O antras dalykas, jaunam žmogui pačiam reikia susirinkti savo bagažą: filosofiją, literatūrą, jis turi domėtis, jis turi atrasti savo kaulus, savo stuburą, ant kurio vėliau bus auginama tai, ką jis nori pasakyti“, – sako menininkas.

Parodų atidarymai nebedomina 

Bendruose projektuose A. Varžinskas dalyvauja retai.

„Mano braižas labai durnas. Bandė kiek anksčiau su manimi keli žmonės darbuotis, padėti… Bet vos pamatę procesą – kiek tai reikalauja laiko, jėgų, įdirbio ir koks yra tikslumas, kad kiekvienas milimetras keičia viską iš esmės – jie dažniausiai po poros dienų inicijuodavo atsisveikinimą“, – pasakoja skulptorius.

Šiuo metu kūrėjas naujų personalinių parodų neplanuoja, o su laiku elgiasi labai atsargiai. Anot jo, menininkas labai priklausomas nuo fiziologijos: gal rytoj skaudės dantį ir sukurti nieko nepavyks. Jis priduria, kad jei bus sveikatos ir minčių, kurios neduos ramybės, tai ir planų, ir naujų kūrinių bus.

Nors apie ateitį neatvirauja, su jaukia nostalgija pašnekovas prisimena anksčiau organizuotas parodas ir jas nulydėdavusias diskusijas.

„Į parodų atidarymus dabar nebeinu. Užeinu apžiūrėti ekspozicijų turėdamas laiko, kad jausčiau kūrėjų pulsą. Labiausiai įdomi senoji generacija, kūrėjai, su kuriais ir patiems kartu parodas daryti teko… Kai parodos būdavo per naktį… Kiek kartų iš parodų atidarymų išeita su pirmais gaidžiais, – į prisiminimus nuklysta A. Varžinskas. – Taip ilgai ten užsilikti laikydavo menas. Jis tapdavo ginčų, pokalbių priežastimi, kuri nepaleisdavo nei pačių menininkų, nei parodos lankytojų, nei verslininkų, nei kitų profesijų atstovų. Toji erdvė tapdavo forumu savo nuomonei, savo įspūdžiui išsakyti, padiskutuoti. Ir svarbiausia – ten buvo jausmas.“

Jo nuomone, šiuo metu kūrėjai gerokai atitolo ir per skubėjimą tiesiog nespėja prisėsti, aptarti to, ką jaučia, ką jiems kūriniai kalba.

A. Varžinskas.

Momentinė kultūra

Žinomas skulptorius artimas Panevėžio rajonui. Visas jo kūrybinis procesas vyksta sodyboje netoli Klevečkinės kaimo. A. Varžinskas ja susižavėjo stovėdamas kitoje upės pusėje prieš aštuoniolika metų. Beieškodami nurodytos vietovės drauge su žmona jie paklydę ir į sodybą žvelgę iš kito Sanžilės kranto. Apaugusi krūmais miško properša, ne vieno žmogaus likimą nulydėję pastatai, ąžuolas, kurio šakos bei stotas sužavėjo menininką.

„Dabar drąsiai galiu sakyti, kad viskas, kas aplinkui čia – mano. Tai dėl to, kad man rūpi. Lygiai taip pat drąsiai, tokiu pačiu argumentu remdamasis galiu sakyti, kad rajono kultūra stokoja strategijos. Kaip bepažiūrėtume, tačiau nėra rajone menininkams ne tai, kad pagarbos, bet žinios, kad „Taip, mes džiaugiamės, kad jūs esat“. Esu tikras, atsiras žmonių, kurie pagalvos ar net garsiai pasvarstys, kad „Ką, gal dabar merui pas kiekvieną menininką į namus keliauti, ranką spausti?“ Nereikia. Reikia dėmesio ne tik gyvenvietėse vykstantiems renginiams, koncertams ar susibūrimams.“

Skulptorius apgailestauja, kad nėra tokios bendros tendencijos metų pabaigoje Panevėžio rajono įstaigų iniciatyva padaryti šio krašto menininkų bendrą parodą. Skulptorius svarsto, kad gal būtų galima ją atidaryti čia, pristatyti kitame rajone, iš kito rajono mainais parodą atsivežti. Būtų ir tęstinumas, ir tradicija, ir pastabumas menininkų darbams, ir bendradarbiavimas.

„Menininkai yra puikūs technologai, puikūs inžinieriai, geri mąstytojai, apsiskaitę žmonės. Tačiau jie pasirenka save aukoti menui, neslėpdami egoizmo. Jie prie kiekvieno savo kūrinio prideda, kad jį būtent jie ir sukūrė, kad tai jų darbas. Tai ir yra atsakingumas. Pasikartosiu, manau, kad daugelio mūsų problemų priežastis – atsakomybės stoka. Mene ji kažkiek kompensuojama“, – apmąstymus apibendrina Algirdas Varžinskas.

AIK

H2Auto plovykla

Mano namukas

JUKmedia

Lazy Monkey

Dattoo tattoo

PIC

NĖRA KOMENTARŲ

Atsakyti

JP.LT už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.LT pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.