Išbandymų nebijantis 26-erių metų panevėžietis Martynas Gūra yra patyręs keliautojas, adrenalino mėgėjas. Tarnaudamas ir dirbdamas kariuomenėje, vaikinas atrado meilę žygiams, o po to – kelionėms dviračiu. Šiuo metu Martyną keliai nuvedė į Norvegiją, tačiau noras pažinti pasaulį neišblėsta.
Pirma kelionė
Pirmoji „rimta“ Martyno kelionė – į Jungtines Amerikos Valstijas.
„Prieš dešimt metų, būdamas vos 17-os, išvykau į JAV. Labiau šią išvyką pavadinčiau persikraustymu svetur, nei kelione, nes mokiausi ir užsiėmiau sportu šioje šalyje. Be abejo, yra tekę ir pakeliauti po rytinę Amerikos pakrantę – aplankiau Vašingtono, Virdžinijos ir Floridos valstijas“, – pasakoja Martynas.
Vėliau jaunuolis aplankė ne tik kaimynines šalis, bet ir Graikiją, Austrijos Alpes, Jordaniją, Sibirą Rusijoje.
„O dabar esu Norvegijoje. Kaip ir daugelis emigrantų, siekiu užsidirbti, o uždirbtus pinigus panaudoti tolimesnėms kelionėms“, – juokavo Martynas.
Jordanija paliko daugiausia įspūdžių
„Čia gavau progą patirti labai tolimą ir įdomų gyvenimo būdą, kultūrą. Pamačiau vieną iš pasaulio stebuklų (Petros miestą), nardžiau Raudonojoje jūroje, kartu su beduinais (vietiniais klajokliais) praleidau parą dykumoje, ragavau kupranugarių mėsos ir nors truputėlį pažinau jų unikalų gyvenimo būdą“, – patirtimi dalijosi keliautojas.
Martynas nebijo keliauti neįprastais būdais, dažnai net ir ekstremaliomis sąlygomis. Jis neslepia, kad aktyvus keliavimas – jam įgimtas.
„Nuo pat vaikystės buvau labai fiziškai aktyvus, užsiėmiau sportu ir ieškojau būdų aktyviai ir įdomiai patirti pasaulį, keliauti. Manau, kad geriausia keliauti yra fiziškai save užimant, nestovint vietoje. Apsilankymas nepažįstamame krašte, šalyje turi būti ir kelionė, kurios metu turi plėsti savo akiratį, ir iššūkis, kuris padeda geriau pažinti save. Manau, kad gera kelionė yra ta, iš kurios grįžti fiziškai pavargęs, nes kuo labiau fiziškai išvargstu, tuo labiau emociškai atsigaunu. Na, bent man taip veikia. O gulėjimas prie baseino „viskas įskaičiuota“ tipo viešbutyje – ne man“, – šypsojosi Martynas.
Kariuomenės įtaka
„Galiu teigti, kad kariuomenė tik labiau paskatino mėginti keliauti kuo aktyviau. Būtent tarnybos kariuomenėje metu prasidėjo labai rimti, sunkūs orientaciniai žygiai. Bent kartą į savaitę išvykdavome į orientacinius žygius, kurių metu teko įveikti tam tikras kliūtis ir „pėdinti“ gan ilgą atstumą. Kartais šie žygiai buvo ir naktiniai“, – apie žygius kariuomenėje pasakojo Martynas.
„Netgi pamenu vieną žygį, kuris užsitęsė keturias paras. Teko eiti iš Pabradės iki Panevėžio, o orientuotis aplinkoje galėjau tik naudodamasis kompasu ir žemėlapiu. Viso žygio metu negalėjau naudoti jokios elektronikos ir GPS priemonių“, – prisiminė M. Gūra.
Dirbdamas kariuomenėje Martynas labai mėgo žygius, tačiau kolega jį supažindino su veikla, kuri jam netgi dar labiau patiko.
„Maždaug prieš penkeris metus kolega pasiūlė pakeliauti dviračiais aplink Aukštaitiją. Tada dar net neturėjau savo dviračio, o ir kelionės dviračiu atrodė kaip gan neįprasta, kiek beprotiška idėja. Kolega paskolino žmonos dviratį, keletą labai paprastų krepšių, nusipirkau pirštines (kurias visą laiką netinkamai dėvėjau), nusipirkome popierinius, išlankstomus Aukštaitijos žemėlapius ir išmynėme. Taip ir apkeliavome Aukštaitiją per penkias dienas,“ – apie savo pirmą kelionę dviračiu pasakojo Martynas.
Įkvėptas šios kelionės, Martynas iškart nusipirko dviratį, o po to feisbuke sužinojo apie „Hydra Epic“ iššūkį – pirmą tokį Baltijos šalyse. Šio iššūkio tikslas – dviračiu įveikti 400 kilometrų bekelės be jokios pagalbos.
„Kadangi šis iššūkis turėjo laiko limitą, planavau viską – maisto ir vandens pirkimą, nakvynes ir daug kitų dalykų. Taip pat buvo logiška neprisikrauti per daug daiktų, nes atstumą reikėjo įveikti kuo greičiau ir finišuoti laiku. Na, ir.. nepavyko. Buvo tikrai sunku, tačiau ši nesėkmė mane tik dar labiau „užkūrė“ ir jau kitą, net 700 kilometrų kelionę dviračiu įveikiau sėkmingai. Toliau leidausi į savo pačią svarbiausią ir kol kas ilgiausią kelionę – 1 500 kilometrų nuo Kauno iki Talino. Laikui bėgant, vis dažniau ir dažniau vykstu į tokias keliones“, – dalijosi Martynas.
Komfortas – pinigai
Paklaustas apie kelionių kaštus, Martynas nedaugžodžiavo.
„Keliavimas bet kokiu atveju reikalauja pinigų. Daug ar mažai – priklauso nuo keliautojo. Į visas kelionių išlaidas įeina daug faktorių, bet svarbiausias jų – komfortas. T. y, kuo patogiau keliausi, tuo daugiau sumokėsi. Jeigu kiekvieną naktį nakvočiau viešbutyje, tai tikrai Norvegijoje ne vienerius metus turėčiau atidirbti už šią prabangą. Tačiau nakvynė gamtoje, palapinėje nieko nekainuoja. Tas pats yra ir su maistu – daug pigiau yra kažką išsikepti ant laužo, nei maistą valgyti kavinėse. Todėl viskas priklauso nuo to, kokio komforto keliautojas nori. Esmė tokia – „komfortas lygu pinigai“, – pasakojo keliautojas.
Planai keliauti toliau
„Artimiausiu metu planuoju važiuoti dviračiu per Norvegiją nuo šiauriausio taško (angl. North Cape) iki piečiausio taško (angl. Lindesnes Lighthouse). Įveiksiu maždaug 3000 kilometrų atstumą. Tuomet rugsėjį dalyvausiu „Border Epic“ iššūkyje, kur bandysiu įveikti 1 600 kilometrų atstumą aplink visą Lietuvą, važiuosiu palei pasienį ir grįšiu į tą patį tašką, nuo kurio pradėjau. Tada spalį metams išvyksiu į Naujają Zelandiją, kur vyks „Tour Aotearoa“ varžybos, kurių metu turėsiu įveikti 3 000 kilometrų atstumą per daugiausia 30 dienų“, – savo planais dalijosi Martynas.
