„Tokiame darbe įspūdžių tikrai prisirenki“, – savo darbą apibūdino Lietuvos kariuomenės viešųjų ryšių specialistas Andrius Jankauskas. Vaikinas fotografuoja, filmuoja ir platina Karaliaus Mindaugo husarų bataliono veiklos akimirkas.
Dirba jau penkis metus
Andriaus rankose fotoaparatas atsidūrė jau 2015 metais. „Filmavimu domėtis pradėjau 2015-aisiais. O fotografuoti pradėjau prieš penkerius metus, būtent čia – Karaliaus Mindaugo husarų batalione. Tiesą sakant, ši darbo galimybė man „iškrito iš giedro dangaus“, – pasakoti pradėjo vaikinas.
„Kai baigiau privalomąją pradinę karo tarnybą, atvykau tarnauti į Štabo viešųjų ryšių skyrių. Greitai pastebėjau, kad manęs laukia ne vien kūrybinis darbas – maniau, kad kursiu tik plakatus, brošiūras, logotipus, vizualus batalionui“, – kalbėjo A. Jankauskas.
Tada 28-erių vaikinas suprato, kad jo laukia kur kas sudėtingesnis darbas.
„ Prasidėjo ir skyriaus administravimo veikla – įsakymų, raštų ruošimas, renginių organizavimas. Po to dar labai netikėtai mane užklupo fotografijos darbas. Tikrai nepamiršiu to 2018 metų ryto“, – po prisiminimus landžioti pradėjo Andrius.
„Vyko eilinė pirmadienio rikiuotė, visiškai standartinė procedūra. Tądien mūsų puiki fotografė buvo išvykusi, todėl kolegų žvilgsniai greitai pakrypo į mane. „Andriau, griebk aparatą ir lėk „papleškinti“ rikiuotės. Reikia dabar ir greitai“, – kažką tokio man tarė kolegos. Kai pamačiau tą prietaisą, kojos nutirpo – milijonai mygtukų, o aš nežinojau nei ką spausti, nei kur žiūrėti, nieko“, – juokėsi A. Jankauskas.
Nuo to momento Andrius tapo kariuomenės fotografu.
„Niekam nebuvo įdomu, moku aš ar nemoku fotografuoti. Žmogaus nėra, o nuotraukų reikia. Kariuomenė tokia vieta, kurioje „bimbinėti“ nepavyks. Kažkiek man pasitarnavo filmavimo žinios, tačiau drąsos tai vis tiek nesuteikė. Kieme stovėjo 300 žmonių, reikėjo skubėti. Pasižiūrėjau, kaip tas baisus prietaisas veikia ir judėjau į lauką. O dabar žiūriu į tas savo nedrąsiai padarytas nuotraukas ir juokas ima“, – šypsojosi kariuomenės fotografas.
Pareigų daug
Andriaus užduotys neapsiriboja tik ties filmavimu ir fotografavimu.
„Taip pat organizuoju, koordinuoju renginius, administruoju socialinius tinklus, kuriu vizualus. Žodžiu, esu kariuomenės viešųjų ryšių ir medijų žmogus. Arba tiesiog įvairiapusės komunikacijos guru“, – juokavo A. Jankauskas.
Pasak panevėžiečio, viešųjų ryšių pareigos kariuomenėje jį sudomino tuo, kad tai nėra kasdieniška profesija.
„Karaliaus Mindaugo husarų batalionas ieškojo medijų žmogaus – universalaus, gebančio kurti, apdoroti ir pateikti produktą. Aš tiesiog atsidūriau tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku, nes apie darbo pasiūlymą sužinojau atliekant privalomąją karo tarnybą. Pasiūlymas man buvo labai patrauklus dėl to, nes kažką kurti kariuomenės tematika yra labai unikalu ir nekasdieniška“, – pasakojo Andrius.
Neeilinė fotografijos sritis
Panevėžiečio žodžiais, karinė fotografija skiriasi nuo civilinės.
„Mes, kariuomenės fotografai, fiksuojame ir dokumentuojame tik kariuomenės veiklą bei įvykius. O civilis fotografas gali rinktis iš labai plačių fotografijos sričių – vieni gali fotografuoti gamtą, kiti – žmones, automobilius ir daug kitų dalykų. Savaime aišku, kad mes pratybų metu medelių nefotografuosime“, – juokavo Andrius.
Taip pat kariuomenės fotografai turi dirbti greitai.
„Eiliniam fotografui nereikia skubėti, galima ir atsipalaiduoti, ieškoti tinkamo kadro, išmėginti įvairius fotografijos stilius. Kariuomenės fotografui tokie dalykai – prabanga. Mes turime judėti greitai, kartu su kariais. Tuo pat metu reikia spaudinėti tą mygtuką ir įamžinti įvairias akimirkas. Kartais tenka fotografuoti net ekstremaliomis sąlygomis“, – kalbėjo Andrius.
„Pavyzdžiui, skrendi atviru sraigtasparniu, virš žemės esi pakilęs vos 100 metrų ir fotografuoji, kaip kariai į vandenį šokinėja ar leidžiasi virve. Nuo adrenalino verda kraujas, apima įvairios emocijos – tiesiog tikras smagumėlis“, – tęsė ir šypsojosi panevėžietis.
Tačiau adrenalino bei įspūdžių kokteilis turi ir atsakomybės prieskonį.
„Reikia laikytis saugumo taisyklių, gerbti karių privatumą ir sekti įvairius reikalavimus dėl konfidencialumo. Tuo tarpu civilis fotografas iš esmės yra laisvas menininkas, nevaržomas jokių taisyklių“, – fotografijos sritis palygino Andrius.
„Žinoma, tai nereiškia, kad kariuomenės fotografas negali įnešti naujų vėjų ar fotografuoti savitu stiliumi. Pavyzdžiui, pastebėjau, kad kai kurie kariuomenės fotografai pradėjo daryti daugiau portretinių nuotraukų, kas yra labai sveikintina“, – pridūrė fotografas.
Iššūkiai darbe
Neeiliniame darbe pasitinka ir neeiliniai iššūkiai.
„Iššūkių, kliūčių ir sunkumų tikrai būna. Bet man tai tik nauji nuotykiai, galimybės augti ir tobulėti. Žinoma, pagrindinis iššūkis – saugumas. Fotografuodamas iš apkasų, orlaivio, karinių objektų turiu saugoti ir save, ir kitus. Kartais pakanka dėvėti ryškią liemenę ir ausų apsaugas, o kartais tenka smarkiai susirūpinti dėl įrangos“, – pradėjo pasakoti vaikinas.
„Dulkės, karštis, šaltis, drėgmė, lietus, dūmai – tikras „peilis“ technikai. Būna ir taip, kad pradedu fotografuoti ir netikėtai ištinka liūtis. Tada panikuodamas ieškau maišelio kamerai, nerandu, einu trukdyti karių prašydamas nors šiukšlių maišo, kad kažkaip pridengti prietaisą. Ir čia tik vienas iš tokių „epizodų“, fotografuojant kariuomenę“, – tęsė Andrius.
Taip pat yra iššūkių ir pačiame fotografavimo procese.
„Viskas vyksta labai greitai, todėl nėra kada „bimbinėti“. Visada reikia įsivertinti, kokios medžiagos reikės, nes visko neįamžinsi, kadangi veiksmas keičiasi kiekvieną sekundę. Kartais viskas vyksta taip greitai, kad turiu paprašyti karių sustoti, sulėtinti tempą. Žinoma, tai trukdo pratybų metu, bet atsiperka labai gerais kadrais“, – šypsojosi fotografas.
Pasak Andriaus, visi šie iššūkiai jam tik padeda augti ir tobulėti ir kaip asmenybei, ir kaip fotografui.
Fotografija už kariuomenės ribų
Panevėžietis neslepia – norisi fotografuoti ne tik kariuomenę.
„Reikia kartais pabėgti nuo to kariško gyvenimo. Tik už kariuomenės ribų daugiau filmuoju, nei fotografuoju. Man smagiausia tai, kad šią veiklą derinu su antrąja puse – būsima žmona Greta. Ji taip pat fotografė, tik darbuojasi kitose srityse“, – pasakojo Andrius.
Pasak fotografo, būsima žmona tik dar labiau skatina jį tobulėti.
„Labai mėgstame aptarti fotografijos ypatumus. Taip pat draugiškai pasiginčijame, pas ką geresnės nuotraukos, dalinamės patirtimi, kurią įgyjame įamžindami akimirkas. Na, o tai, kad fotografija užsiimu ir „kitoje sienos pusėje“ mane supažindina su naujomis fotografijos tendencijomis, padeda įnešti „naujų vėjų“ į kariuomenės aplinką. Labai džiaugiuosi, kad pasirinkau šį kelią ir galiu nestabdomas tobulėti“, – interviu užbaigė vaikinas.
