Panevėžietis apie savo negalią neturi laiko galvoti

Panevėžietis apie savo negalią neturi laiko galvoti

Eglė KULVIETIENĖ / Nijolės ZENKEVIČIŪTĖS, asmeninio albumo nuotr.

Panevėžietis Alvidas Bajorūnas patyrė daug likimo išbandymų. Dėl ligos netekęs kairiosios kojos, vyras nestabtelėjo ir sako net neturėjęs kada sielvartauti. Jis vėl aktyvus, vėl važinėja į mokyklas ir kalba apie tuos dalykus, kuriuos pats išgyveno, kurie jam rūpi, ir niekada nesiskundžia, kad su kojos protezu iki šiol nepavyksta susidraugauti.

Važinėti po mokyklas ir dalyvauti įvairiuose renginiuose Alvidas pradėjo tapęs Sausio 13-osios brolijos nariu. Vyras pasakoja ne apie tai, kaip nukentėjo Sausio 13-ąją kartu su bendraminčiais gindamas Vilniaus televizijos bokštą, bet apie tuomet patirtus, išgyventus jausmus.

BIC

O būta ir nerimo, ir begalinio ryžto ginti Lietuvą negailint savęs. Šiaip nemėgstantis atvirauti, vyras jaučia pareigą šviesti jaunimą, kuris, kaip jam atrodo, kartais per daug lengvai į viską žiūri.

Sausio 13-osios brolijos narys

Tuomet, 1991-ųjų sausio 12 dieną, keturi panevėžiečiai, sėdę į vieno iš jų automobilį, išvažiavo į Vilnių.

„Iš tiesų dvejonių ar baimių nebuvo, tik noras skubėti, būti ten, kur esame reikalingi. Ėjome budėti prie televizijos bokšto tą naktį, negalvodami, kad galime ir nebegrįžti.“ Alvidas nenoriai pasakoja, kad iš visų bendrakeleivių tą kraupią naktį sužeidė jį vieną. Po tanku jis nepakliuvo, bet jam sužeidė ranką, sprandą. Medikai žaizdas sugydė, tačiau vėliau prasidėjo komplikacijos. Vyras gydėsi daugiau nei du mėnesius, o pasekmes jaučia iki šiol.

A. Bajorūnas apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, išrinktas Panevėžio krašto Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos garbės piliečiu. Alvidas, pagal specialybę agronomas, dirbo Panevėžio AB „Ekranas“ karšto stiklo presuotoju, galutinės produkcijos kontrolieriumi, vėliau statybininku, išmoko staliaus staklininko specialybės.

Alvidas ne tik dirbo, bet ir dažnai važinėjo į mokyklas, dalyvaudavo renginiuose ir pasakojo, ką patyrė Sausio 13-ąją. Sveikata prastėjo, bet vyras neįtarė, kokia sudėtinga operacija jo laukia.

Stabtelėjau tik trumpam

„Prieš šešerius metus mano gyvenime įvyko daug skausmingų permainų“, – pasakoja Alvidas. Vyras sunkiai išgyveno skyrybas ir teigia, kad dabar savo jau suaugusią dukrą norėtų matyti dažniau, bet yra kaip yra.

Nuolatiniai vyrą kankinę stuburo skausmai vis aštrėjo, apsunko kojos. Gydytojai nustatė, kad užsikimšo smulkieji kojų kapiliarai. Vyrą kankino ir kitos ligos, apie kurias jis nenori kalbėti. Panevėžyje jam valė kraujagysles, šuntavo, deja, sveikata nepagerėjo. Kairiąją koją Alvidui operavo Panevėžyje, o amputavo jau Vilniuje.

„Gavau protezą, bet su juo iki šiol negaliu susigyventi“, – pasakoja jis ir priduria, kad juda su ramentais ar neįgaliojo vežimėliu. Judėjimo negalia vyro nė kiek nesustabdė. Jis vėl važinėjo po mokyklas, dalyvavo renginiuose. Internetu susipažino su pasvaliete Diana, kuri vėliau tapo jo žmona.

„Parsivežiau į Panevėžį ir prisijaukinau“, – sako vyras ir juokais pasiskundžia, kad žmoną šiuo metu yra suviliojęs internetas. Jiedu susituokę jau šešti metai, gyvena pirmame daugiabučio aukšte. „Norėtųsi, kad galėčiau iš buto į kiemą nusileisti neįgaliojo vežimėliu, – sako Alvidas. – Vis dėlto neraginu savivaldybės darbuotojų to padaryti, nes manau, kad yra žmonių, kuriems labiau to reikia. Aš galiu nulipti ir su ramentais.“

Sakau, kad nuolydis neabejotinai bus įrengtas ir kuklintis pašnekovui tikrai nereikėtų, nes ir jo žmona Diana po klubo operacijos sunkiau juda, bet vyras nesiskundžia, o nukreipia kalbą ir nuoširdžiai džiaugiasi, kad šiemet pirmą kartą dalyvavo Lietuvos neįgaliųjų sąjungos surengtame neįgalių fotografų plenere Nidoje, ir pradeda pasakoti apie savo didžiausią pomėgį – fotografiją.

Fotografas – gamtos mylėtojas

Alvidas pasakoja, kad fotografuoti pradėjo dar tuomet, kai mokėsi Joniškėlio žemės ūkio technikume. Pirmasis jo fotoaparatas buvo juostinis „Smena 8M“, dabar fotografuoja skaitmeniu fotoaparatu. „Mėgstu fotografuoti viską, kas juda ir stovi“, – sako vyras ir prisipažįsta esąs gamtos fotografas.

Jam smagu fotografuoti pavasarį sprogstančius medžių pumpurus, į kadrą prisišaukti parskridusį paukštelį ir nufotografuoti jį taip, kad žiūrint į nuotrauką būtų galima ir jo giesmės grožį išgirsti. Buvęs augalų apsaugos specialistas negali abejingai praeiti pro gamtos šiukšlintojus, fotografuoja ir juos, ir jų paliktas šiukšles gamtoje, paskui skelbia internete.

„Dabar, kai sunkiau judu, miškuose ar paupiuose man sudėtingiau toli vaikščioti, bet vis tiek einu. Negaliu pakęsti šiukšlių gamtoje. Surinkti man sunku, tai bent galiu nufotografuoti.“ Apie gamtosaugą Alvidas dažnai kalbasi ir su jaunaisiais gamtos mylėtojais mokyklose. „Sakau: jeigu aš su ramentais galiu po miškus judėti, tai jūs juolab galite vaikščioti, rinkti šiukšles, rasti retus augalus, sergančius medžius ir mokyti savo draugus saugoti gamtą“, – pasakoja negalios nesustabdytas vyras.

Jis tiki, kad veikia moksleivius ir savo pavyzdžiu. Juk atvažiuoja į mokyklas dažnai su neįgaliojo vežimėliu ir rodo nuotraukas, kurias padarė šiuo vežimėliu važinėdamas po gamtą.

Jūrą ir saulėlydį pamačiau naujai Iš šį pavasarį

Nidoje surengto fotoplenero Alvidas grįžo kupinas įspūdžių. „Parsivežiau tiek žinių, kad taip ir norisi dalintis“, – sako Alvidas.

Plenere dalyvavo dešimt žmonių iš įvairių Lietuvos kampelių. Alvidas džiaugiasi susiradęs daug naujų draugų, bendraminčių. Plenere savo patirtimi dalijosi ir fotografijos meno mokė žinomas fotografas Artūras Moisiejenko-Karlas. Plenero dalyviai gavo užduotį sukurti šešias nuotraukas. Užduotys buvo labai įdomios. Fotografavo tuščią suoliuką, paskui – ant jo sėdinčius žmones.

„Man patiko, kad teorijos vadovas mums beveik nedėstė, bet mokė fotografijos per praktines užduotis“, – sako Alvidas.

Jis prisimena, kaip visi dešimt plenero dalyvių fotografavo saulėlydį, o rytą, sukėlę nuotraukas į kompiuterį, net nustebo, kad nėra nė vienos panašios, nes kiekvienas nufotografavo taip, kaip matė, nors visi ir fotografavo iš to paties taško. „Iš tiesų kurdamas meninę nuotrauką turi vaizdą pamatyti savaip“, – aiškina Alvidas ir pats stebisi, kiek daug dar nežinojo, nors jau šitiek metų fotografuoja.

„Fotografavome žmogų dvyliktą valandą dienos kaitrioje saulėje. Mūsų vadovas aiškino, ką daryti, kad nuotrauka būtų ir ryški, ir įdomi“, – prisimena vyras ir sako, kad plenero dalyvių nuotraukų paroda keliaus po visą Lietuvą. Alvidas džiaugiasi, kad pirmoji paroda įvyks Panevėžyje, parodą ruošiasi organizuoti Panevėžio krašto žmonių su negalia vadovas Jonas Dumša.

Fotografija nėra vienintelis Alvido pomėgis. Vienu metu buvo labai susidomėjęs radiotechnika, mėgsta žvejoti, o svarbiausia jam – būti gamtoje.

Dalyvauti Sausio 13-ajai skirtuose renginiuose vyrui įprasta, o tapęs neįgaliu dalyvauja ir Kovo 11-ąją organizuojamame bėgime, tik trasą įveikia sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje. Jis džiaugiasi, kad prie bėgikų prisijungia vis daugiau neįgaliųjų.

Atsisveikindamas Alvidas sako, kad ištikus negaliai nereikia galvoti, kad gyvenimas pasikeis. „Mes galime daryti tą patį, ką darėme ankščiau. Galbūt truputį lėčiau, bet su didesniu entuziazmu.“

Labirintų parkas

Modelis

AIK

Mano namukas

PIC

NĖRA KOMENTARŲ

Atsakyti

JP.LT už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.LT pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.