22.4 C
Panevėžys
Sekmadienis, 26 birželio, 2022

Panevėžietė vaikų kineziterapeutė G. Vedaraitė apie tėvų daromas klaidas bei nemonotonišką darbą

AutoriusSAMANTA ILONYTĖFotoRIMVYDAS ANČEREVIČIUS
G. Vedaraitė.

Tikriausiai daugelio jaunų žmonių gyvenime atsiranda įvairių dvejonių dėl karjeros. Vieni sėkmingai mokosi atradę savo kelią iš pirmo sykio, kiti – po 12-os klasių ima laisvus metus, kad viską apgalvotų, treti – mokosi, o paragavę ne itin skanios duonos, renkasi kitą kelią. Būtent pastarasis variantas ištiko ir mūsų šiandienos straipsnio heroję, panevėžietę Gabrielę Vedaraitę.

Nuo Afrikos prie kineziterapijos

Baigusi vidurinę mokyklą, mergina įstojo į Mykolo Romerio universitetą, kur porą metų studijavo komunikaciją ir kūrybines industrijas. Vis dėlto, įpusėjus mokslus ji suprato, kad ši specialybė – ne jai.

„Kitą vertus, kūrybinės industrijos dabar labai praverčia dirbant su vaikais. Na, susistabdžiusi mokslus, pasiėmiau laisvus metus ir mąsčiau, ką noriu veikti. Praėjus metams vis dar nežinojau ką daryti. Apie kineziterapiją minčių nebuvo, tačiau tvirtai žinojau, jog mane domino medicina. Taigi, padaviau prašymus į kelias specialybes, tarp kurių, pirmu numeriu, kineziterapija“, – pasakojo bene žinomiausia Panevėžio kūdikių ir vaikų kineziterapeutė.

Visgi, 27-erių specialistė atviravo, jog jei būtų neįstojusi į norimą specialybę, būtų įgyvendinusi planą B. „Buvau nusprendusi, kad jei neįstosiu, vyksiu savanoriauti į Afriką. Jau buvau susiradusi vietą, kur būčiau padėjusi gyvūnams, taip pat rinkau informaciją, kokie skiepai reikalingi norint keliauti į šį žemyną. Vis dėlto, gyvenimo kelias pasisuko kita linkme“, – šypsojosi Gabrielė.

Darbas su vaikais – likimo ironija

Kaip sakė panevėžietė, „likimo ironija“ ištiko ir šioje specialybėje, mat apie darbą su vaikais ji nė nesvajojo.

„Kai turėjome pediatrijos paskaitas, aš buvau ta, kuri sakė, kad niekas čia nedirbs su tais vaikais. Buvau užsidegusi dirbti būtent su sportininkais. Na, o gavosi taip, kad trečiame kurse gavau pasiūlymą įsidarbinti antroje darbovietėje, kur ir vyko darbas su vaikučiais. Pabandžiau, patiko ir „užsikabinau“, – tikino jau penkerius metus šį darbą dirbanti mergina.

Pasiteiravus, ar nebaisu dirbti su tokiais gležnais kūdikiais, naujagimiais Gabrielė juokėsi, kad kartais baisiau dirbti su suaugusiais. „Suaugę dažnai būna įsitempę, „sumedėję“, o kūdikiai – lankstūs, todėl tikrai su jais nebaisu dirbti. Tačiau, be abejo, būtina žinoti už kur galima paimti, už kur – ne“, – teigė kineziterapeutė, kuri dirba ne tik su kūdikiais, vaikais. Ji taip pat mankština ir masažuoja nėščiąsias bei moteris.

G. Vedaraitė.

Darbas su vaikais = darbas su gyvūnais

Šiuo metu Gabrielė turi net keletą darbų, todėl jos kasdienybė – nemonotoniška. Ji mankština klientus viešbučio „Romantic“ baseine, studijoje „Judesio DNR“, Panevėžio miesto poliklinikos reabilitacijos centre ir taip pat dėsto Panevėžio kolegijoje.

„Dėstydama kolegijoje, studentams visada sakau, kad darbas su vaikais yra panašus į darbą su gyvūnais. Juk nei tie, nei tie negali pasakyti, kas yra negerai, todėl viską reikia tirti rankomis, stebėti akimis. Kūdikį liečiant būtina žiūrėti jam į akis, stebėti mimikas. Tuomet aišku, kas gerai ir, kas negerai. Su suaugusiu dirbti – vėlgi visai kitaip. Jis gali pasakyti ką skauda, kas yra ne taip“, – kalbėjo akušerinę ginekologinę pediatrinę kineziterapiją dėstanti specialistė.

G. Vedaraitė.

Dėstydama, mokosi ir pati

Panevėžietės teigimu, darbas su studentais – įdomus. „Kai jiems dėstau ir pati atsimenu kažką, ką buvau primiršusi, taip pat sužinau naujovių. Kineziterapija yra toks dalykas, kuris kasmet keičiasi. Jei prieš pusmetį buvo sakyta, kad reikia daryti vienaip, vėliau ekspertai pataria daryti kitaip. Todėl dirbant dėstytoja esu priversta ir pati gilinti žinias, o tai – labai gerai“, – pabrėžė ji.

Kineziterapeutė atviravo, jog sudominti jaunimą mokytis – nėra sudėtinga. „Visuomet stengiuosi žaismingai pateikti medžiagą. Praktinių užsiėmimų metu, kuomet mokau motorinės veiklos, stengiuosi, kad ir jie tą patį darytų, ką mažyliai daro. Tuomet būna daug juoko, bet tokiu būdu jie išmoksta, vėliau geriau atsimena, kaip reikia ropoti, kaip taisyklingai atsisėsti ir t. t.“, – sakė dėstytoja.

G. Vedaraitė.

Mamų konkurencija

Pasak specialistės, naujai iškepti tėveliai neretai daro vieną, ypač svarbią, klaidą – konkuruoja su kitais tėvais.

„Pagrindines klaidas, deja, daro mamos. Tėčiai nepersistengia taip kaip mamos. Jie padaro tą, ką reikia ir palieka vaiką ramybėje, o mamos visuomet nori konkuruoti su kitomis mamomis. Viskas – iš didelės meilės ir noro, kad jų vaikas būtų pats geriausias. Tas labai pasijaučia ir mamų forumuose. Mamos pradeda per anksti sodinti ar statyti atžalas. Tokiais atvejais, geriau pasikonsultuoti su specialistu ir klausyti jų, o ne kitų mamų forumuose. Kiekvienas vaikas individualus, todėl ir laikas, kada vaikas ima vaikščioti ar sėsti – skirtingas“, – tikino Gabrielė.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Jaunosioms panevėžietėms kūrėjoms menas – gyvenimo centras

confident-noyce

Fotografuojantis inžinierius M. Karalevičius: „Vidinis fotografas parenka foną, spalvas, o inžinierius viską apskaičiuoja“

confident-noyce

Jaunoji panevėžietė muzikė R. Garbaliauskaitė: „Kūryba man yra atsipalaidavimo būdas“

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau