Panevėžietė R. Karvelytė: „Šiuolaikinis jaunas žmogus turėtų norėti būti žingeidžiu“

Panevėžietė R. Karvelytė: „Šiuolaikinis jaunas žmogus turėtų norėti būti žingeidžiu“

Arneta MATUZEVIČIŪTĖ / Arnetos MATUZEVIČIŪTĖS nuotr.

Buvusi vieno Panevėžio laikraščio žurnalistė Rasa Karvelytė iš karto po mokyklos nėrė į ieškojimų bei naujų potyrių jūrą.

„Buvau iš tų žmonių, kurie sakydavo, kad Panevėžyje nėra ką veikti. Dėl šios priežasties labai veržiausi išvykti ten, kur žmonių didesnės masės, kitoks veiksmas. Tačiau kai pradėjau dirbti dienraštyje, nuomonę pakeičiau kardinaliai – nespėdavau visur nueiti. Čia veiklos – nors vežimu vežk“, – sako mergina.

BIC

Smalsi ir žmonių skirtumais besižavinti panevėžietė priduria, kad nereikėtų bijoti išeiti į miestą, iš naujo atrasti jau įprastomis atrodančias vietas, o jei kažkur kirba idėjos kaip dar pagyvinti gyvenimą – jų neignoruoti.

„Jei nori pokyčių, tai jie įvyks ir nuo to žmogus nepabėgs. Jei kartą kilo mintis kažką keisti – ji sugrįš pasivijusi, kad ir kaip smarkiai ją bus bandoma nuvaikyti“, – šypsosi pašnekovė.

Neramūs gyvenimo vėjai

Baigusi mokyklą mergina krimsti vizualinės komunikacijos bakalauro studijų išvyko į sostinę. Dar pirmame kurse įsidarbino „Lietuvos ryte“.

„Man tai buvo kaip aklai vištai grūdas. Iš Panevėžio išvažiavau be patirties, o sostinėje jau dirbau pramogų skilties žurnaliste. Dabar manau, kad tai viena sudėtingiausių žurnalistikos sričių, nes turi „parduoti sielą“, perlipti per save. Apie tai kas su kuo vakarieniauja, kas su kuo susitiko, kas ką išdavė, ilgainiui darėsi vis sunkiau rašyti“, – prisimena pašnekovė.

Šis laikotarpis jai tapo savęs pažinimo etapu: pramogų pasaulis tapo visiškai nebeįdomus, tačiau vis labiau traukė kultūringos galerijos ir ten besisukiojantys žmonės. Dar nebaigusi studijų, ketvirtame kurse jį grįžo atgal į gimtąjį miestą. Grįžimas susiklostė natūraliai. Ji visada domėjosi kas čia vyksta, tad didelio asmeninio sukrėtimo, neišgyveno. Per tris metus mažai kas buvo pasikeitę.

„Nei tada, nei dabar neturiu baimės, kad keisis mano darbo pozicija. Gal dabar esu žurnalistė, o po pusmečio būsiu prekybos agentė. Visai nebaisu. Būtent taip įgijau nepakantumą batutams“, – užsimena Rasa.

Vaikų juokas nebežavi

Jauna mergina ilgai nenusėdėjo vietoje. Po kurio laiko ji vėl pakėlė sparnus. Šį kartą jūros link.

„Klaipėda buvo sena mano svajonė. Aš labai norėjau jūros, traukė braidyti po bangas, o kaip tyčia vaikystėje manęs niekas ten nevežė. Kai visi atostogaudavo ir sakydavo, kad savaitę praleido Klaipėdoje ar Palangoje, aš tą savaitę būdavau pas savo močiutę kaime. Ir gal dėl to atsirado toks didelis noras į Klaipėdą“, – pasakoja pašnekovė.

Tąkart į darbo pokalbį pakvietė renginių organizavimo įmonė. Trečiadienį įvyko pirmasis Rasos susitikimas su darbdaviais, o šeštadienį ji jau su lagaminu rankoje uostamiestyje dairėsi kur apsistoti. Ji nė  nežinojo ar gaus darbą, bet nusprendė rizikuoti.

„Paskambinau jiems, pranešiau faktą, kad Rasa jau Klaipėdoje ir yra pasiruošusi dirbti. Dvi savaites iš jų negavau jokios žinios“, – prisimena panevėžietė.

Neramų laukimą greitai pakeitė pirmoji diena naujame darbe. Metus ji dirbo su įvairiais renginiais: vaikų gimtadieniais, įmonių vakarėliais, komandos formavimo užduotimis…

„Dabar kai pamatau batutą – noriu jį perdurti. Vienas nepripūstas batutas sveria apie 500 kg. Kiekvienam renginiui jį reikia iškelti, ištiesi, o po to dar ir surinkus įkelti į autobusiuką. O tame tarpe visą dieną dirbi prie šokinėjančių, garsiai džiūgaujančių vaikų, kurie gali būti net per daug įsimintini, – pasakoja mergina. –  Kartais šūksnius ir juoką girdėdavau dar kelias valandas po darbo.“

Už smalsumą susimokama dėmesiu

Metai netruko prabėgti ir Rasa grįžo į gimtą miestą ,kur neilgai trukus įsidarbino dienraščio redakcijoje. Anot pašnekovės, tai buvo fantastiški pusantrų metų, su puikiu kolektyvu. Būtent šio darbo dėka ji sutiko gausybę įdomių žmonių. Įvardinti labiausiai įsiminusių asmenų ji negalėjo – visi buvo savaip įdomūs, tačiau išskyrė tuos, su kuriais užsimezgė graži draugystė.

„Pokalbio su stiklo menininke, fotografe Indre Kriukiene baiminausi. Tai buvo pirmasis pokalbis į kurį atėjau labai žmogiškai nepasiruošusi, nepadariusi išsamaus tyrimo, iš anksto nesugalvojusi klausimų. Sąmoningai tą kartą nebandžiau suvaidinti žinanti daugiau nei turėčiau ir nuo tada į interviu visada vykdavau būtent taip. Pastebėjau, kad taip jaukiau. Pokalbis su Indre tapo lemtingu – užsimezgė graži draugystė, išaugusi į retus bet labai malonius susitikimus prie kavos puodelio“, – sako buvusi žurnalistė.

Anot jos, žurnalistas Panevėžyje sulaukia daugiau dėmesio nei sostinėje.

„Galėčiau sulyginti, kad čia žurnalistas – lygu dėmesys. Mažesnis miestas, kur aplinkiniai greičiau tave pamato, pastebi. Bet gal taip tik man atrodo, nes nuolatos būdavau įvairiuose renginiuose bei parodose“ – svarsto Rasa.

Gyvenimiška realybė ir nenumaldomas noras patirti, pamatyti, pajusti daugiau ją privertė atsisveikinti su laikraščiu. Dabar Rasa naujuose ieškojimuose.

Kova su standartais

Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad gyvenime egzistuoja tokios nerašytos taisyklės: turi mokytis, tada studijuoti, vėliau ateina šeima…

„Eiliškumas nebūtinai juk turi būti būtent toks. Patarimo jauniems žmonėms, kaip dėlioti prioritetus, neturiu. Gal tiesiog reikia įsiklausyti į žmones, kurie yra aplinkoje, ką ir kaip jie daro, atkreipti dėmesį, skaityti, naudotis galimybėmis. Gal reikia daugiau domėtis kas vyksta mieste. Reikia norėti būti žingeidžiam, norėti gyventi spalvingą gyvenimą. Ir nebijoti“, – jauno žmogaus spalvingo gyvenimo formulės dedamąsias dalis vardina mergina.

Nenustygstanti vietoje ir drąsos nestokojanti Rasa sako, kad bendros gyvenimo taisyklės jau senai neegzistuoja. Tad jei traukia ieškoti – taip ir verta daryti.

„Tikrai pagalvodavau, kad „Ką, Rasa, tu negali vietoje sėdėti? Ieškok daugiau pliusų, jeigu matai tik minusus, pabandyk prisitaikyti“ ir panašiai. Bet dabar aš galvoju visiškai priešingai. Jeigu matai, kad esi nelaimingas, į darbą eini susiraukęs, jei neši tą neigiamą emociją savo kolegoms, bendradarbiams, aplinkiniams, tai kam to reikia? Nei pats būsi laimingas, tai prie gero neprives, o ir darbas nebus našus“, – apibendrina ji.

AIK

Apollo

Tevyne

Kraujo labaratorija

KTU

Basakojis

NĖRA KOMENTARŲ

Atsakyti

JP.LT už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.LT pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.