Panevėžietė Vitalija Daugėlienė – istorijos mokytoja, kuri net ir laisvalaikiu mėgsta mokyti. Savus kūrybos įgūdžius ji įprasmina bendruomenėms vedamose edukacijose. Tarp edukacijų – dekupažo mokymai, kalėdinės dirbtuvėlės, įvairios siuvinėjimo technikos ir t. t.
Prestižinė profesija
Šiuo metu moteris dirba Panevėžio „Vilties“ progimnazijoje.
„Mokytoja pradėjau dirbti po universiteto baigimo. Buvo keletas pertraukų, tačiau likau švietimo sistemoje iki šiol. Mokytojo darbas – tai nuolatinis bendravimas su mokiniais, jų tėvais, kolegomis, reikalaujantis pakantumo, takto, gebėjimo suprasti mokinius. Mokytojas turi būti pasiruošęs mokytis. Norėdamas mokyti, pirmiausia pats turi nuolat mokytis. Kad darbas teiktų malonumą, turi ruoštis ir dirbti iš širdies. Tada į pamoką eini su savo profesionalumu ir pasiruošimu, o toks darbas teikia malonumą“, – atviravo pedagogė.
Paklausta, ar mokytojo profesiją ir dabar būtų galima laikyti prestižine, moteris pabrėžė, jog „vien todėl, kad mokytojo profesiją pavadinsime prestižine, ji tokia netaps“.
„Kas neleidžia mokytojo profesijai tapti prestižine? Kodėl mokytojo profesijos prestižas nėra labai aukštas? Atlygis, žinoma – labai svarbu, bet pasitikėjimas mokytojais, kokybiškas kvalifikacijos kėlimas prisideda prie to, jog jis didžiuojasi savo darbu ir tą pasididžiavimą bei savo darbo prasmę gebėtų perteikti pamokose. Kartais atrodo, kad užpildyti lentelę ar aprašyti pamoką svarbiau nei skirti laiką profesiniam tobulėjimui. Kai mokytojai tikrai didžiuosis savo darbu, o ne lentelėmis, savo darbo prasmę perteiks mokiniams ir visuomenei, mokytojo profesijos prestižas kils“, – aiškino ji.
Anot istorikės, mokytojas nuolatos turi ieškoti formų ir būdų, kaip perteikti šiuolaikiniam mokiniui istorijos faktus, kad pamoka būtų įdomesnė.
„Istorijos mokytojas turi pažadinti norą domėtis savo šalies, miesto ir giminės istorija. Man patinka dirbti mokykloje. Jei turėčiau galimybę ką nors pakeisti, vis tiek būčiau mokytoja“, – pripažino V. Daugėlienė.
Galimybė žadinti norą mokytis
Moteris teigė, kad pagrindinis iššūkis – motyvacijos stoka.
„Tai ateina iš šeimos, nes žinios dalies visuomenės nėra laikomos vertybe. Dėl šeimos palaikymo stokos, negebėjimo susitvarkyti su sunkėjančiomis užduotimis vaikų motyvacija mažėja“, – atskleidė mokytoja.
„Malonumą šiame darbe teikia galimybė pažadinti norą domėtis savo istorija, ugdyti sąmoningus piliečius. Džiugina, jog moksleivius žavi galimybė istoriją papasakoti piešiniu, eilėmis, daina, filmu ar maketu. Kūryba istorijoje motyvuoja mokinius mokytis, ugdo pilietiškumą“, – džiaugėsi panevėžietė.
Hobis gimė atkūrus Nepriklausomybę
Be istorijos pamokų moksleiviams, V. Daugėlienė veda ir kitokio pobūdžio pamokas – rankdarbių.
„Rankdarbiai ir edukacinių užsiėmimų kūrimas bei vedimas – hobis. Prieš dešimtmetį įsidarbinau Liūdynės kultūros centre. Dirbdama meno vadove galiu kurti įvairias edukacines programas ir jas vesti vaikams bei suaugusiesiems“, – apie darbo įvairovę pasakojo menininkė.
Rankdarbiais domėtis ji pradėjo jau dirbdama mokykloje.
„Kai Lietuva tapo nepriklausoma, mus pasiekė ir įvairios nematytos rankdarbių technikos bei priemonės. Pradėjau nuo įvairių siuvinėjimo technikų, medžiagų, siūlų, juostelių. Vėliau atsirado dekupažas“, – pradžią prisiminė šviesuolė.
Kai prasidėjo Neformaliojo vaikų švietimo (NVŠ) programos įgyvendinimas, atsirado dailės studija „Dailiapirščiai“. Programoje dalyvavo Dembavos progimnazijos mokiniai ir tie, kurie mokėsi mieste, o gyveno Dembavoje. Dalyviai užsiėmė rankdarbiasi, susipažino su įvairiomis technikomis bei priemonėmis.
„Edukacijas vedu NVŠ būrelio vaikams, Dembavos progimnazijos mokiniams, kurie nelanko būrelio, Dembavos bendruomenei. Dažnai kviečia Trakiškio bendruomenė, VŠĮ „Vilties sodas“. Visų edukacijų, kurias bandėme, net neišvardinsiu. Labai patinka dekupažas, dekoruojame įvairius paviršius. Dekupažavome rėmelius, lėkštes, padėkliukus, knygų skirtukus, užrašines, žvakes, kalėdinius žaisliukus, velykinius kiaušinius. Dar gaminome bičių vaško eglutės žaisliukus, sojų vaško žvakes, kvapukus į spintą, sveikinimo atvirukus įvairioms progoms, lankstėme gyvūnėlius iš ilgų balionų, pynėme advento, kalėdinius ir velykinius vainikus, gaminome Užgavėnių kaukes, kūrėme dekoracijas iš popieriaus, piešėme ant drobės, pynėme apyrankes, susipažinome su grotažo technika, virėme karamelę“, – užsiėmimų galybę vardijo meno vadovė.
V. Daugėlienė užsiminė, kad po vasaros atostogų su bendruomenėmis išbandys cianotipiją, dekoruos penalus mokyklinėms priemonėms susidėti, gamins kaleidoskopus.
„Taip pat tenka organizuoti įvairias išvykas ir ekskursijas, o atvėsus orams kurti bei vesti viktorinas ir protmūšius“, – kalbėjo pašnekovė.
Hobis virto darbu
NVŠ, pasak kūrėjos, buvo pradžia, kai hobis virto darbu.
„NVŠ programa – puiki galimybė vaikus įtraukti į įdomią popamokinę veiklą. Sovietmečiu rankdarbiai nebuvo laikomi patrauklia veikla. Kai tapo prieinamos įvairios priemonės ir technikos, padėtis pasikeitė. NVŠ finansavimas suteikė papildomą galimybę vaikams kurti, dalyvauti išvykose, bendrauti neformalioje aplinkoje. Šiuo metu Liūdynės kultūros centro Dembavos padalinyje su kolege Dainora Vensloviene vedame NVŠ būrelį „Fantazija“. Jame deriname rankdarbius, šokio užsiėmimus, išvykas“, – dėstė rankdarbių kūrėja.
Paklausta, kur išmoko šitiek įvairių rankdarbių technikų, V. Daugėlienė atviravo, kad lankė įvairius kursus, mokymus.
„Mokiausi, bandžiau… Labai gelbsti mokymai internete. Kai internetas tapo kasdienybe, atsivėrė naujos galimybės išmokti, atsisiųsti medžiagų. Man patinka vesti edukacijas, tačiau pačiai užsiimti rankdarbiais, nors ir moku, nelieka laiko“, – sakė ji.
