-1.5 C
Panevėžys
Sekmadienis, 5 gruodžio, 2021

Panevėžietė fotomenininkė L. Karalienė: „Fotografija – mano tikėjimas, o tikėjime melo būti negali“

AutoriusDOVILĖ BARVIČIŪTĖFotoASMENINIS ALBUMAS
L. Karalienė.

Panevėžietė, fotografė, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė, prieš tris metus meno kūrėjos statusą įgijusi, o dabar ir Šiaurės Lietuvos fotomenininkų asociacijos vadovė Liucija Karalienė pati stebisi, bet kartu ir didžiuojasi, kad per tokį trumpą laiką pasiekė tiek daug. 31-erių metų moteris sėkmingai kopia ne tik kūrybinės karjeros laiptais, ji yra ir mama, dukra, sesuo, anūkė.

Išgryninimas tebevyksta

2019 metais Liucijai Karalienei suteiktas Meno kūrėjo statusas ir Lietuvos fotomenininko vardas. Ji mokėsi Panevėžio „Šaltinio“ progimnazijoje, baigė Kauno technologijos universitetą, Panevėžio fakultetą, kur įgijo industrijų technologijų vadybos specialybę.

Fotomenininkė L. Karalienė save pristato taip: „Esu žmogus, kuris be proto myli fotografiją. Sunki asmenybė, bet asmenybių lengvų ir nebūna. Kas aš esu supratau prieš 6 metus, bet tada atėjo tik supratimas, o to išgryninimas vyksta iki dabar. Esu stiprus žmogus, bet iki tos stiprybės reikėjo lipti į kalnus ir ridentis nuo jų. Turiu tik dvi silpnybes, kurios mane iš tiesų veikia. Tai yra mano šeima ir vyro su kuriuo pasirinkau eiti, per likusius kalnus, nuomonė. Daugiau manęs nepaveiks niekas“.

L. Karalienės kūryba.

Iki skausmo sunku

L. Karalienė pasakojo, kad fotografija į jos gyvenimą atėjo atsitiktinai, per pačią fotografiją: „Mano vyresnės dukters krikštynų nuotraukos, kurias darė samdyta fotografė man nepatiko. Pasakiau sau, kad aš galiu padaryti geriau ir pradėjau pati fotografuoti įvairias šventes. Tai labai geras uždarbis, tačiau sunkus darbas. Nemoku savęs priversti fotografuoti šiltas, švelniais nuotraukas, nematau jose prasmės. O daryti tai, kuo nelabai tikiu, man yra iki skausmo sunku. Užsakymų turėjau daug, bet kilo klausimas: ar privalau aukoti savo laiką, kurį galėčiau atiduoti šeimai ir sau, į tai, kas mane vargina? Ne neprivalau. Todėl leidau sau pasilikti fotografiją, kaip savo erdvę kūrybai, pozicijai išreikšti. Ir tuo labai džiaugiuosi“.

L. Karalienė.

Subrandino draugystė

Prisimindama savo, kaip fotografės, istorijos pradžią, Liucija šypsojosi sakydama, kad į šią sritį ji įkrito „absoliučiai žalia“, tik su dideliu noru kurti. Įstojo į Panevėžio fotografų draugiją, kurioje susidraugavo su dviem profesionaliais fotografais S. Povilaičiu ir S. Saladūnu. Juos iki šiol Liucija vertina kaip draugus, asmenybes ir jos požiūrio į fotografiją formuotojus.

„S. Povilaitis garsėja savo ūmiu būdu, tačiau man jis labai artimas, jo nuomonės klausiu dažnai ir man ji yra svarbi. O S. Saladūną vertinu kaip puikų mokytoją. Šios dvi draugystės mane labai paskatino ir subrandino kaip fotografę. Vėliau sekė kitos pažintys, kurios plečiasi iki šiol”, – kalbėjo menininkė.

Nemeluok sau ir žmonės patikės

Pastaraisiais metais menininkė dalyvavo įvairiuose tarptautiniuose meniniuose projektuose, kuriose atstovavo ne tik Panevėžio, bet ir Lietuvos vardą. Apie L. Karalienės kūrybą rašė Prancūzijos meno žurnalai. Ji pristatė ne vieną fotografijos darbą parodą, tiek gimtajame mieste, tiek už jo ribų. Tai „Sielos elementai“, „Aš ne lėlė“, „Nuodai“, „Riba“ ir kt.

O tie,  kurie seka, panevėžietės fotografijų istoriją, žino, kad menininkė renkasi neįprastus sprendimus. Fotografė surengė ir darbų parodą  „ŠA/AŠ“ kurioje ji ne tik fotografė, bet ir modelis.

L. Karalienės kūryba.

„Kai ruošiausi šiai paroda, turėjau visą seriją fotografijų. Buvo likusi savaitė iki parodos. Atsibudau galvodama kokį velnią aš padariau. Išsinuomojau studiją ir pirmą kartą fotografavau save. Parodą sukūriau per dvi valandas. Bet ji buvo tokia tikra ir aš ja didžiavausi. Man nerūpėjo nei ką pasakys mama, nei ką pasakys žmones. Per atidarymą stovėjau ir buvau apstulbusi nuo žmonių gausos. Žiūrovai vos tilpo į galeriją. Tada supratau, kad viską padariau teisingai. Štai ir atsakymas – nemeluok sau ir žmonės patikės“, – kalbėjo menininkė.

Kūnas tapo įrankiu

Fotomenininkė tęsdama mintį pasakojo: „Niekada nebuvau gražuolė, visada buvau apkūni, ir buvo metas, kai labai išgyvenau dėl to. Aš pamečiau save. Ir, ačiū Dievui, kad taip įvyko. Dabar naudoju savo kūną kaip įrankį, kuris man leidžia pasikalbėti su žiūrovu apie jį. Aš galvoju taip: jeigu galiu leisti žmogui susitikti su savo vidumi, kodėl to nepadaryti? Aš galiu palydėti žmogų į jo vidų. Tą ir darau. Tačiau, norint tą daryti, turėjau pasivaikščioti po save. Tai nebuvo malonu. Sakyčiau savo noru lindau pas savo demonus ir gerai, kad tai mane padarė tokią, kokia esu dabar. Mano psichologė vieno pokalbio metu paklausė: ar tu kada nors save mylėjai? Ir aš puoliau į ašaras. Pabandykite sau užduoti tą patį klausimą ir, jeigu jaučiate gumulą gerklėje, žinokite, dabar pats tinkamiausias laikas pradėti mylėti – ne kitus, o save”.

Už viską brangiausia – laisvė

L. Karalienė taip pat pabrėžia, kad nereikia savęs prievartauti tam, kad būtum malonus kitiems, kad patiktum ar tave mylėtų.

L. Karalienė.

„Kokia čia meilė, kai tave myli už kažką. Kai prarandi baimės jausmą būti paliktu, atsiranda tuščias lapas į kurį savo istoriją pradedi rašyti pats. Ne vedamas kažkieno, o vedinas tuo kuo tiki. Iš tikrųjų, brangiausias dalykas rinkoje turėtų būti laivė. Nes jos nenusipirksi. Nereikia bijoti paleisti žmonių kurie supa. Jei jie yra šalia tavęs, kai tu esi kažkuo kitu, klausimas, ar jie pasiliks, kai tapsi tikruoju aš. Apie tai ir kalba mano fotografija. Apie mano kelionę, mano jausenas,  kurias jaučia daugybė žmonių, tik, deja, negali sau leisti įsiklausyti”, – kalbėjo fotografė.

Tikėjimas be melo

Galbūt todėl L. Karalienė fotografijose dažniausiai ir kalba apie psichologinius dalykus bei stengiasi, kad užfiksuoti kadrai žiūrovui būtų lyg psichoterapijos seansas. Deja, anot pašnekovės, tokių seansų su gėlyčių nuotraukomis nepadarysi. Ir, jeigu ji kalba apie smurtą, sudaiktinimą savęs, pametimą, tai tą be jokių ribojimų ir rodo fotografijose – giliai, skaudžiai, tikrai.

„Man nepatinka meluoti fotografijoje. Gyvenime meluoti galiu, bet fotografija man yra mano tikėjimas, o tikėjime melo būti negali“, – teigė L. Karalienė.

„Aš ne geležinė“

Paklausta, ar fotografijoje yra sričių, kurių niekada neliestų, Liucija nedvejodama sako, kad tai vestuvės – per sunku ir vargina. O, kalbant apie fotografijų temas, menininkė atviravo: „Bandžiau fotografuoti dauno sindromą turinčius vaikus bei autistus. Galvojau, kad galiu, bet pasirodo tokiai fotografijai turi būti geležinis žmogus. Aš tokia nesu. Man buvo labai sunku matyti vaikus su negalia. Negalėjau užbaigti serijos. Prie to nebegrįšiu niekada“.

L. Karalienės kūryba.

Liucijos paklausiau, o jeigu atimtų fotoaparatą, kaip tuomet atrodytų jos gyvenimas?

„Kaip pasakė mano dukters tėtis – kol nepradėjai fotografuoti buvai normali moteris.  Tai matyt išdurnėčiau. Būčiau pikta. Jeigu kūrėjas nekuria jis tampa visuomenės kenkėju. Man fotoaparatas yra labai svarbus. Nežinau, kas butų. Net negalvojau apie tai. Tai mano kūryba ir savęs realizavimas“, – sakė fotografė.

Ramybės ieško sodyboje

Be fotografijos, L. Karalienė domisi neurolingvistiniu programavimu, psichologija – daug skaito, užsirašo, analizuoja. Laisvalaikiu su šeima važiuoja ten, kur ramu, komfortiška, nėra žmonių – į sodybą Ukmergėje.

„Norėčiau daugiau keliauti ir žinau, kad keliausiu. Prieš pat pandemiją su dukra aplankėme Veneciją, nes, kai buvau maža, mama mane ten nusivežė, visada prisimindavau tą didelę aikštę. Kai nuvažiavau ten su dukra, supratau, kad nėra ji tokia didelė. Bet tikiu, kad jai ji atrodė tokia didelė, kaip man tada. Man patinka jūra. Stengiuosi pabūti prie jos, kad vėjas išpūstų iš manęs tai ko nereikia. Tai, kas prisikaupė“, – atviravo L. Karalienė.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.


PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Žinomo aktoriaus ir laidų vedėjo dukra K. Siaurusaitytė: „Pavarde nei pasiklosi, nei išsimiegosi“

confident-noyce

Panevėžio savivaldybėje atidaryta moksleivių fotografijų paroda

confident-noyce

Be pirštų piešiantis panevėžietis A. Sabaliauskas: „Jei tavyje gyvena noras, viską gali pasiekti“

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau