„Man svarbiausia, kad galiu prisidėti prie dainos, ją papildyti, praturtinti ir jos nesugadinti. Nesvarbu, ar esu pritariantysis vokalistas, ar prodiuseris. Nėra tiek svarbu, ar mane mato ir atpažįsta“, – LRT.lt sako muzikos prodiuseris ir atlikėjas Titas Astafejevas, pastarąsias savaites leidžiantis Bazelyje su Lietuvos eurovizine delegacija. Tiesa, nors televizijos ekranuose jo neišvysime, Titui patikėta itin svarbi užduotis – jis grupės „Katarsis“ garso režisierius ir pritariantysis vokalistas.
– Nors esate svarbi mūsų eurovizinio pasirodymo dalis, jūsų neišvysime nei ant scenos, nei savo ekranuose. Kur būnate per pasirodymą?
– Praėjusių metų Lietuvos atstovo Silvester Belt pritariančioji vokalistė Monika pasakojo, kad pernai Malmės arenoje ji jautėsi tarsi be vietos – per pasirodymą tiesiog buvo netoli scenos. O štai mes su kita „Katarsio“ pritariančiąja vokaliste Auguste esame nedidelėje kabinoje, kurioje paruošti mūsų mikrofonai, įrengtas didelis ekranas, per kurį galime stebėti pasirodymą ir jaustis jo dalimi.
– Kokius įspūdžius paliko arena ir pirmosios repeticijos?
– Pirmosios repeticijos dieną norėjosi įsižnybti – viskas atrodė siurrealu, kaip sapnas. Sunku nupasakoti tą jausmą, tačiau nuo pirmų minučių arenoje negalėjau nustoti stebėtis. Nuostabą kėlė viskas – nuo to, kaip mus pasitiko, kaip vyko garso patikra ar pasirodymo aptarimas peržiūros kambaryje, iki scenos ir didžiulio renginyje dirbančio personalo. Kiekvienam gyvenančiam muzika tiesiog verta tai pamatyti ir patirti.
– Iš tiesų dideli televizijos šou jums ne naujiena, nors jums vos 23-eji, jau esate sukaupęs nemenką patirtį ir žinomas ne tik kaip atlikėjas, bet ir kaip kūrėjas. Kaip viskas taip susiklostė?
– Iš tiesų muzika mane traukė nuo vaikystės. Būdamas vos kelerių metukų šokdavau ant stalo, dainuodavau, rengdavau pasirodymus ir niekaip nesuprasdavau, kaip mano bendraamžiai gali žaisti su kareivukais ar mašinėlėmis. Visi mano žaidimai buvo susiję su muzika – įsivaizduodavau, kad mušu būgnus, groju gitara ar pan. Taigi, kai buvau ketverių, tėvai mane nuvedė į dainavimo pamokas. Po metų su partnere Jone netgi pasirodėme LRT laidoje „Talentų ringas“.
Jau tada žinojau, kad noriu dainuoti, o būdamas 11 metų pradėjau lankytis įrašų studijose ir atradau dar vieną pasaulį – susidomėjau muzikos prodiusavimu. Su pirmaisiais mano įrašais dirbęs prodiuseris buvo labai pedagogiškas – noriai atsakinėjo į mano klausimus, o galiausiai padovanojo įrašų programą, su ja dirbu iki šiol ir jau 12 metų gilinu savo prodiusavimo žinias.
Be to, kadangi gimtajame Panevėžyje baigiau Vytauto Mikalausko menų gimnaziją, garso režisūros specialybę, 16-os metų buvau pakviestas į Panevėžio muzikinį teatrą, jame dirbau beveik ketverius metus – garsinau miuziklus, koncertus, rengiau teatrui įrašus.
Tuo metu su pusbroliu Benu jau koncertuodavome duetu, pasirodydavome miesto šventėse, privačiuose renginiuose. Sugalvojome laimę išbandyti ir televizijoje – dalyvavome TV projekte „X faktorius“, čia užėmėme trečią vietą ir viskas užsisuko.
– Vis tik kaip nutiko, kad šiandien daugiau laiko skiriate muzikai prodiusuoti?
– Po sėkmės TV projekte atrodė, kad visi keliai atsivėrė, pradėjome planuoti vasaros koncertus, jau galvojome, kaip keliausime per miestus, miestelius, šventes ir… ištiko pandemija. Visi koncertai buvo atšaukti, taigi, karantinui uždarius namuose, atsidėjau kūrybai.
Kaip tik tuo metu į mus su Benu kreipėsi kolegos, dabar – labai geri mano draugai Faustas Venckus ir Audrius Petrauskas-Gebrasy, jie pasiūlė mums dalyvauti eurovizinėje atrankoje.
Tai buvo viena geriausių patirčių, dėl jos aš atsidūriau ten, kur turėjau atsidurti, dėl jos užsimezgė draugystė su Audriumi ir Faustu. Taip atsidūriau įrašų studijoje, čia dirbu jau ketverius metus. Dirbame kartu su daugybe atlikėjų, kaip juokauju, savotiškame muzikiniame bendrabutyje su bendra virtuvėle ir poilsio kambariu, o svarbiausia – kartu labai gerai leidžiame laiką.
Pasisekė, kad viskas greitai įsivažiavo. Persikėlęs į Vilnių, dėl veiklų gausos palikau Muzikinį teatrą ir pasinėriau į muzikos prodiusavimą, pradėjau dirbti televizijos projektų užkulisiuose. Nespėjau pastebėti, kaip užsikūrė varikliukas ir prodiuseriniai darbai pasiglemžė visą mano laiką.
Dabar net keista pagalvojus, kad per savo karjerą teko padirbėti su visais, kurie kadaise buvo mano dievukai. Pavyzdžiui, pamenu, kaip paauglystėje klausydamas Jazzu ir Leono Somovo arba verkdavau, arba galvodavau, kad noriu kurti tokias dainas. Jie man darė didelę įtaką. Vėliau viskas susiklostė taip, kad laikinai esu buvęs Jazzu pritariančiuoju vokalistu. Ir šiandien dirbu su daug talentingų atlikėjų – Monika Marija, Vaidu Baumila, Gebrasy, Petunija, Elayork, Norbertu ir kitais, kai kurie jų netgi tapo mano geriausiais draugais. Tai labai žavu, nors, kita vertus, dingo dalis magijos – supranti, kad jie visi tokie pat žmonės su savais iššūkiais, nusivylimais ir pakilimais.
– Kaip kelias suvedė su „Katarsiu“ ir atvedė į „Euroviziją“?
– Kolegė parašė, kad LRT pritariančiųjų vokalistų grupei reikia vyriško balso. Kadangi nuo rudens intensyviai dirbau studijoje, pamaniau, kad tai gera proga išlįsti iš savo rūsio ir padainuoti. Taip išėjo, kad per atrankas pritariančiuoju vokalistu buvau 30 pasirodymų iš 40, tiesa, „Katarsiui“ pritariau tik atrankos finale, tačiau to užteko, kad gaučiau kvietimą prisijungti prie eurovizinės komandos Bazelyje.
– Ar sunku dirbti su „Katarsiu“?
– Labai maloniai nustebino Luko reiklumas, jo pastabos yra labai taiklios ir naudingos. Jis aiškiai žino, ko nori, ir mums su Auguste skyrė daug laiko ir dėmesio, buvo savotišku mūsų vokalo mokytoju. Man tai buvo geras spyris, kad neužsisėdėčiau vietoje ir savo balse ieškočiau naujų spalvų. Tiesa, atvykę į Bazelį Lukui leidžiame susitelkti į pasirodymą „Eurovizijoje“, o mudu su Auguste susitinkame parepetuoti viešbučio kambaryje dviese.
– Nesusimąstai, kad galbūt reikėtų sugrįžti į sceną kaip solistui?
– Man svarbiausia, kad galiu prisidėti prie dainos, ją papildyti, praturtinti ir jos nesugadinti. Nesvarbu, ar esu pritariantysis vokalistas, ar prodiuseris. Nėra tiek svarbu, ar mane mato ir atpažįsta. Dėmesys, žinoma, malonu, bet jau įpratau dirbti užkulisiuose. Tačiau ir svajonę būti dainininku dar laikau viduje – nors daugiausia dainas kuriu kitiems, savęs tikrai neužmirštu. Kada nors, galbūt net netolimoje ateityje, tikrai išleisiu savo dainų. Iš tiesų, tam reikia ryžto, nes kasdien aplink save matau daug kūrėjų ir atlikėjų, žinau, kiek savęs jie atiduoda muzikos leidybai, klipams, kaip seka peržiūras internete ir kaip išgyvena. Kartais sunku matyti jų emocijas, taigi, gyvendamas šalia viso to susimąstau, kiek pats norėčiau tuo gyventi. Užtenka jau to, kad, atiduodamas savo sukurtas dainas kitiems, labai dėl jų jaudinuosi ir stebiu, kaip joms sekasi. Už kiekvieną jų sergu kaip už savo vaiką.
– Atrodo, kad nuolat esate apsuptas muzikos, nereikia kartais nuo jos pabėgti?
– Labai dažnai reikia. Kasdien studijoje su muzika dirbu po 8–12 valandų, taigi, važiuodamas automobiliu dažniausiai būnu tyloje. Tiesa, būti visiškoje tyloje taip pat negaliu – pastaraisiais metais užmiegu su ausinėmis, paprastai įsijungiu kokią nors tinklalaidę ar serialą ir taip užmiegu.
– Ar dažnai nueinate į kolegų koncertus?
– Labai dažnai. Mūsų muzikantų bendruomenė yra labai draugiška, vieni kitus labai palaikome. Su kolegomis netgi juokaujame, kad dažniausiai susimatome būtent koncertuose. (Nusijuokia.)
Net jei nesu didelis kokios nors grupės ar atlikėjo gerbėjas, nueinu pasiklausyti, ypač didesnių koncertų, kurie yra savotiška atlikėjo metų ataskaita. Nevengiu ir nežinomų grupių ar dainininkų pasirodymų, nes tai neretai tampa gera proga atrasti įdomios muzikos.
– Ką atradote būdamas „Eurovizijoje“?
– Kiekvienais metais šis konkursas yra labai skirtingas. Anksčiau buvo galima bent jau numanyti eurovizinės dainos receptą, bet jau keletą metų jokių formulių nebėra. Turbūt tai ir gražiausia, kad žmonės klausosi daug ir labai skirtingos muzikos. Man, kaip kūrėjui ir klausytojui, smagu, kad čia vienoje vietoje susitinka labai įvairūs žanrai kiekvienam skoniui.
– O ko tikitės pasisemti iš šios patirties?
– Iš visos šios eurovizinės kelionės, pradedant nacionaline atranka Lietuvoje, aš jau labai daug pasisėmiau. Kaip ir minėjau, supratau, kad man vis dar labai patinka dainuoti ir nenoriu šio kelio pamesti. Palinkėčiau sau, kad tokių progų būtų dar daugiau.
