Nenuilstanti, charizmatiška, draugiška meno vadovė Nijolė Vidžiūtė Paįstrio kultūros centre dirba nuo 1987-ųjų, o Smilgių kultūros centre taip pat skaičiuoja daugiau nei dvidešimt darbo metų. Kiek per tiek laiko ji išugdė šokėjų, kiek į Dainų šventes vaikų ir suaugusiųjų nuvežė – suskaičiuoti gali tik ji pati.
Tai žmogus, kuris nors ir gyvena Panevėžyje, kasdien autobusu keliauja po rajoną ir šokdina tiek didelius, tiek mažus. Todėl ne veltui Paįstryje ji pelnė „Paįstrio krašto šviesuolė 2022“ nominaciją.
Šeši šokių kolektyvai
Kaip teigė pati šviesuolė, šis apdovanojimas jai – netikėtas, nes „Paįstryje tikrai yra ir labiau nusipelniusių žmonių“. Visgi paįstriečiai ją be galo vertina, gerbia ir myli, todėl apdovanojimas įteiktas nuoširdžiai ir pelnytai.
„Aš daug metų čia dirbu, todėl mane visi pažįsta. Tikrai sakiau, kad nereikia man jokių apdovanojimų, nes išties yra vertesnių už mane kraštiečių. Aš juk tik darau tai, ką labai myliu“, – kalbėjo pašnekovė.
Moteris turi po tris šokių kolektyvus Paįstryje ir Smilgiuose. Paįstryje tai – moterų linijinių šokių grupė „Rožiniai ritmai“, kuriai jau daugiau nei dešimt metų, vaikų neformalaus ugdymo grupė „Jaunojo šokėjo mokyklėlė“ ir merginų šokių grupė „Verbelė“. Su pastarąja vadovė dirba nuo tada, kai teko vykti į pačią pirmąją laisvos Lietuvos Dainų šventę.
Na, o Smilgiuose tai – vaikų neformalaus ugdymo grupė „Šokių ritmai vaikams“, moterų linijinių šokių grupė, tokiu pačiu pavadinimu kaip Paįstryje, „Rožiniai ritmai“ ir suaugusiųjų liaudiškų šokių grupė „Smilgė“. Moterų grupėms abiejose gyvenvietėse suteiktas toks pat pavadinimas todėl, kad įprastai jos kartu dalyvauja konkursuose.
Suaugusiųjų liaudiškų šokių grupė „Smilgė“ konkursuose dalyvauja nuo 2003 m. „Čia šoka gyventojai nuo 35 m. Turime ir tokių, kuriems jau virš šešiasdešimt. Visai neseniai atšventėme grupės dvidešimties metų jubiliejų. Visgi susiduriame su tokiais sunkumais, kad šokėjai dirba, todėl sudėtinga derinti ne tik repeticijų laikus, bet ir dalyvavimą konkursuose. Juk darbas – šventas reikalas, todėl jei tenka dirbti, negali dalyvauti konkurse. Čia vyrai, pagrinde, ūkininkai, o moterų specialybės įvairios: nuo medikių iki darželio darbuotojų. Vis dėlto daugelis jų šokiams atidavė dvidešimt metų, todėl visi jie – labai šaunūs šokėjai“, – kolektyvu džiaugėsi vadovė.
Šokėjų trūkumas
Pasiteiravus, ar sunku prisikviesti gyventojus į šokių būrelius, N. Vidžiūtė atviravo, kad rajone žmonių apskritai nedaug, todėl grupėse turėti reikiamą skaičių asmenų – iššūkis.
„Turime tokią problemą, kad Dainų šventėje turi dalyvauti aštuonios poros, o mums tokį skaičių surinkti nėra lengva. Viename konkurse leido dalyvauti su šešiomis poromis, tačiau reikalavimuose visgi nurodytos aštuonios. Tai problema ne tik mūsų krašte, bet ir visuose šalies rajonuose. Mes Smilgiuose jau jungiamės su Perekšliais, nes netoli. Taip pat tenka merginų grupes jungti su Kėdainių rajono Truskavos kultūros centro kolektyvais“, – tikino ji bei pridūrė, jog kai nori dalyvauti konkursuose – viskas įmanoma.
Kitas iššūkis meno vadovei – autobusų grafikai. „Pati automobilio nevairuoju, todėl mano dienotvarkė sukasi pagal autobusų grafikus. Tai nėra sunku, tačiau gaila, kad maršrutų mažėja, todėl tikiu, kad ateityje toks darbas gali būti net nebeįmanomas ir nesuderinamas“, – pripažino šviesuolė.
N. Vidžiūtė teigė, kad galimybės gyventi kaime nesvarstė. „Tokių pasiūlymų tikrai buvau sulaukusi, tačiau, deja, meno vadovai dirba ne visu etatu. Dažniausiai po ketvirtį–pusę etato. Todėl, kad užsidirbčiau vienam pilnam etatui, reikia kelių darbų, tad bet kuriuo atveju, net jei gyvenčiau Paįstryje, reikėtų važinėti į kitus kaimus.“
Visas gyvenimas – šokiai
Moteris per 64-erius gyvenimo metus šokių niekada neapleido.
„Mano visas gyvenimas – šokiai. Dar būdama jauna šokdavau Panevėžio statybos tresto šokių kolektyve, po to stojau į choreografijos studijas, o dar vėliau baigiau kultūros darbo vadybą. Tuomet gavau pasiūlymą dirbti kolūkyje, kur buvo dvi šokių grupės: dirbančio jaunimo ir pagyvenusių žmonių. Po to keitėsi valdžia, visos grupės iširo, prasidėjo blokada… Viskas buvo uždaryta ir teko kurti šokių grupes iš naujo“, – pasakojo šokių mokytoja.
Blokados metu jai teko vadovauti Paįstrio kultūros centrui. Tačiau direktoriavo neilgai, mat jai labiau patiko mokyti šokti, o ne vadovauti įstaigai. „Šis darbas man maloniausias, todėl iškeičiau direktorės pareigas į meno vadovės. Taip pat iki pat pensijos dirbau Paįstrio gimnazijoje. Buvau pradinukų šokių mokytoja. Paliūniškio pagrindinėje mokykloje irgi mokiau šokti. Penkiolika metų. Visgi nusprendžiau, kad jau laikas užleisti vietą jaunesniems. Juk kaip atrodo, kai pensininkė šokti moko? (juokėsi) Tad šiemet buvo pirma Rugsėjo 1-oji, kuomet jau nebedirbu mokykloje“, – dėstė N. Vidžiūtė.
