Į devintą dešimtį įkopęs Petras Vanagas iš Šilų kaimo žavi ne tik savo atsidavimu šiam kraštui, puikia atmintimi, bet ir aktyvia veikla bendruomenėje ar mėgėjų meno kolektyvuose. Anot jo, svarbiausia – neužsidaryti ir gyvenimą mylėti tokį, koks jis yra.
Kaimo žmogus
Šiluose gimęs ir augęs 81-erių P. Vanagas, deda ranką prie širdies sakydamas, kad jis iš prigimties yra kaimo žmogus.
„Užaugau šioje tėvelių paliktoje sodybėlėje. Mačiau, kaip jie ir seneliai gyveno vargingoje Lietuvoje. Tokį gyvenimą suprantu ir žinau. Todėl dabar atsikėlęs ryte pirmučiausia pasakau ačiū, kad Dievas mane ant šios žemės laiko. Tada apgalvoju, ką veiksiu, nes darbo ir rūpesčių kaime per akis: žolytė auga – reikia nušienauti, medeliai auga – reikia kiekvieną apžiūrėti. Ir rankos nudaužytos, ir pirštai nukapoti, bet vis tiek reikia į mišką važiuoti. Žiema ateina. Tik miškas už 30 kilometrų, o ir vienam ne taip jau smagu būti. Juk jis gyvas, kažkas šnara. Baimės jausmas kutena, bet važiuoju, nes malkų tai reikia. O tą malkytę, kuri ateis į pečiuką, reiks penkis kartus perkiloti. Miške nupjauni, pakrauni, atsiveži, iškrauni, paskui neši pjauti, vėl pjauni, sudedi į eilę, iš eilės į namus neši ir viską patys darom, kartu su savo moterėle. Ji su mašinėle važiuoja automagistrale, o aš – traktoriumi per miškus. Kad ramu būtų, malkų pasiruošiam trejiem–ketveriem metams į priekį“, – pokalbį pradėjo P. Vanagas.
Tiesa, kuriam laikui Petras iš Šilų buvo pabėgęs. Vyras neslėpė, kad norėjo būti ir artistu, ir muzikantu, ir dainininku. „Viskuo norėjau būti, jaunystėje viskuo ir buvau, bet kadangi augau kaime, manęs niekas nepaprotijo, kuria kryptimi eiti. Ukmergėje baigiau Žemės ūkio mechanizacijos technikumą, tada mokslo siekiau Žemės ūkio akademijoje, galiausiai užbaigiau Vilniaus pedagoginį universitetą“, – pasakojo vyras.
Po meilės sparnais
Po mokslų P. Vanagas gavo paskyrimą dirbti Šilutėje, žolininkystės ūkyje vyriausiuoju inžinieriumi. Ten praleido ketverius metus, vėliau išvažiavo darbuotis į Anykščius, bet po kurio laiko gyvenimą kurti nusprendė Kėdainiuose, dirbo profesinėje mokykloje, o sporto salėje sutiko savo simpatiją – žmoną Aldoną.
„Ji buvo labai graži. Ir apsiženijau. O dabar ji pasidarė kaip visos, bet vis tiek ją labai myliu ir skaičiuojam jau 53 vedybų metus “, – šypsodamasis sušnabždėjo Petras.
Į pokalbį prisijungti pakvietėm ir namuose vis besidarbuojančią Aldoną, kuri tai obuolių krepšį iš lauko atneša, tai agurkų, tai duoną ar sūrį pjausto. Moteris maloniai nusišypso, o paklausta, kuo ją sužavėjo Petras, švelniai atsako: „Kai susipažinome, man labai sunku buvo kalbėti. Į jo klausimus atsakinėdavau tik vienu žodžiu. Pamenu, net kai jis paskambindavo, sunkiai rikdavau žodžius. Kukli ir nedrąsi buvau. Galvodavau, jei ką nors kitą susiras, tai tegul. Aš ramiai palauksiu. Nepuoliau taip jau greitai į glėbį, nors Petras mane ir labai žavėjo“, – prisimena Aldona.
Vyras paaiškino: „Jos flegmatiškas charakterio bruožas, o mano sangviniškas, aš ir pameluoti galiu, ir pasijuokti, padainuoti, šokti. O Aldona nusistačius vieną liniją ir daugiau nieko – jei rūpi bitės, daržovės, kitas ūkis. Ji šokti nemoka. Sako, o kam čia tupinėti. Mes priešingybės, bet gyventi galime – gana gražiai, bendrais rūpestėliais ir planais.“
Grįžo į gimtinę
Į Šilus P. Vanagas grįžo 1998 metų rugpjūtį. Dirbo Raguvos gimnazijoje mokytoju, direktoriaus pavaduotoju. Po dešimtiems metų iš Kėdainių gyventi čia persikėlė ir Aldona. Petro tėvelių sodyboje Vanagai gražiai tvarkosi savo ūkelį, ožkeles, višteles augina. Aldona bitininkauja ir iš ožkos pieno sūrius gamina. Dalį jų ir medų šeima išdalija šilaiviams, draugams ir pažįstamiems.
„Dabar kaimo žmonės nieko nedirba, tik pensijos laukia. Atneš pensiją, žėk jau ir balius, neatneš – kenčia. Ir jeigu nutiktų toks tragiškas likimas – nebeduotų pensijų, Lietuvoje būtų badas. O mes ilgiau pagyventume. Turim vištų, ožkų, bičių, daržovių, vaisių“, – pasakojo P. Vanagas.
Šilų šviesuolis
Po darbų ūkyje Petras prisideda prie Šilų bendruomenės ir jos veiklos. „Jei yra bendras reikalas, tai einu ir darau. Neatsikalbinėju. Kiekvieną trečiadienį žingsniuoju dainuoti į Šilų universalų daugiafunkcinį centrą. Buvo reikalas vaidinti – vaidinau, važiuodavau į Vadoklius, ne viename pasirodyme dalyvavau“, – šypsojosi vyras.
Aldona priduria, kad Petrui dar ir eilėraščius patinka deklamuoti. Jų šviesuolio atmintyje – daugiau nei penkiasdešimt. O kada į Šilus atvažiuoja ekskursantai, Petras visada su dideliu noru parodo visus slapčiausius Šilų užkampius ir pasakoja šio kaimo ir krašto istoriją.
Gedulo ir vilties dieną, kada Šiluose pagerbiamas sovietinio režimo tremtinių atminimas, P. Vanagas renginyje mielai pasidalija prisiminimais apie sovietų teroro sukeltus skaudžius išgyvenimus tremtyje ir jų neužgesintą laisvės viltį. Be to, dalis P. Vanago prisiminimų apie pokario metų įvykius nugulė Šilų bendruomenės išleistoje knygoje „Ten, kur Šilai“. Už nuoširdų ir kūrybingą indėlį prisidėjus prie knygos išleidimo Šilų bendruomenės pirmininkė Regina Turulienė P. Vanagui įteikė padėką. Iš pirmininkės rankų padėkos raštas už prasmingą ir aktyvią visuomeninę veiklą ir nuoširdžius tarpusavio santykius pasiekė ir Petro žmoną Aldoną.
Kaimas kitoks, pasikeitęs
Paklaustas, kaip pasikeitė Šilai, Petras atsakymo ilgai neieškojo. „Anų laikų žmonių gerai neprisimenu, žinau tik iš tėvelių pasakojimų – tada jie buvo jautresni vieni kitiems“, – sako jis.
„Vyko kolektyvizacija, dėl ko žmonės skurdžiai gyveno. Pamenu, į tėvelio namus atėjo su ginklais, su aktyvistais, išsivedė tris karves ir arklį. Iš 17 hektarų paliko 60 arų, o vaikai tai penkti. Slėgė nežinia, kaip reikės pragyventi, tada ir pensijų niekas nemokėjo. Tėtis 10 metų kolūkyje išdirbo, nė vieno atlyginimo nebuvo gavęs, žmonės ėjo dirbti kiekvieną dieną varomi. Neisi – Sibirą ir baltas meškas matysi, tada gąsdino kolūkio pirmininkas. Kas čia buvo! Baisu pagalvoti. Bet buvo.
Vis dėl to anais laikais žmonės buvo nuoširdesni. Kad ir, pavyzdžiui, kiaulę papjaudavom, vėdarus paruošdavom, tuoj tėtis alaus daro ir sukviečia kaimynus, gimines, pusbrolius. Atsirado vėdaro, alaus, tada ir muzika atsiranda. Kad ir nuplyšę guminiai batai, visi tuncavojo: ir bobutės, ir diedukai. Buvo linksma. O dabar kaimas numiręs. Gal ir yra automobilių, televizorių, bet išeik vakare, nieko – tyku, ramu, nebent laukuose koks vienas traktorius dirba. Kaimas numiręs. Pažiūrėkim ir dar kitaip – kaime vyksta šventės, bet ar į jas žmonės eina su malonumu? Padarom Šiluose koncertuką, reikia kviesti, kad žmogus ateitų. Neina, neįdomu, nereikia. Arba sekmadieniais bažnyčioje mišios vyksta. Kas ateina? Tie patys ir vos keli. Atrodo, ir vargonai yra, bet vargonininko nėra. Choristų yra, gieda, stengiasi, bet klausytojų nėra. Klebonas pats žvakeles degioja. Pamokslus atskaitė, lekia į kitą bažnyčią, nes tris bažnyčias reikia aptarnauti. Klebonijos trys pastatai yra, bet niekam jie nereikalingi. Anksčiau čia gyveno klebonas, zakrsitijonas, vargonininkas, buvo klebono biblioteka, raštinė. Dar klebonas turėdavo klasę, kur moteris sukviesdavo paskaitoms, kaip vaikus auginti, kaip blynus kepti, bet šiandien to nebėra. Kaimas miršta.“
Geriausia – savoje žemėje
O jei kas pasakytų „Petrai, važiuojam gyventi miestą.“ Kas tada? Pašnekovas balsu juoktis pradėjo.
„Dukra Eugenija mane pas save į Vokietiją varo. Sako atvažiuok, tėveli, kaip čia gerai, šeši kambariai, trys tualetai, dvi vonios, penkios mašinos po langais. Pamatysi – gerai gyvensi. Ačiū, bet man to nereikia. Čia mano šuniukas, kačiukai, čia mano žemė ir čia mano gyvenimas. Nieko nėra gražiau. Mano Aldonėlė tai nori važiuoti. Aš ją išleidžiu. Važiuok mėnesiui, dviem, pusei metų, aš čia vienas pagyvensiu. Gal ir būtų išvažiavusi, bet irgi negali. Mums vienam be kito būtų per sunku“, – kalbėjo P. Vanagas.
