P. Urbšys. Neužtenka sau pasakyti „aš galiu“

P. Urbšys. Neužtenka sau pasakyti „aš galiu“

Viktorija POLZUNOVAITĖ / Arūno ŠVELNOS nuotr.

P. Urbšys.

– Po paskutinio Panevėžio miesto tarybos posėdžio, kuriame buvo svarstomas klausimas dėl papildomo klasės formavimo vienoje Panevėžio ugdymo įstaigų, kilo pasipiktinimas. Politikai prabilo apie Panevėžyje taikomus dvigubus standartus švietimo srityje. Tame kontekste paminėta ir Jūsų pavardė. Kodėl?

– Ko gero todėl, kad toji ugdymo įstaiga – „Saulėtekio“ progimnazija – yra Vakarinėje rinkimų apygardoje. Pasipiktinimas kilo dėl papildomos klasės atsiradimo šioje mokykloje. Susiklostė tokia situacija, kad Panevėžio pradinę mokyklą baigė klasė, kuri pasirinko „Saulėtekio“ progimnaziją. Vaikai pagal savo gyvenamosios vietos registraciją atitiko keliamus reikalavimus, bet kažkodėl buvo norima nuspręsti biurokratiškai: išdraskyti klasės branduolį, „iškaišioti“ vaikus į kitas klases, kurios būtų perpildytos. Be abejo, tai pablogintų sąlygas ir ten jau besimokantiems moksleiviams, ir naujai atėjusiems. Tuo tarpu naujos papildomos klasės atsiradimas nereikalautų papildomo finansavimo iš miesto biudžeto, nes „Saulėtekio“ mokykla yra rentabili. Tačiau svarbiausia – šioje diskusijoje skambėjo mintis: „Štai tokia yra tvarka, ir mes turime jos laikytis“, nors ta tvarka priešpastatoma teisėtiems žmonių interesams.

Atėjau į politiką ir kitus kviečiau eiti kartu turėdamas intenciją pakeisti nuostatą, kad žmogus tarnauja tvarkai. Ypač jei ta tvarka ydinga. Džiugu, kad tiesiogiai žmonių išrinktas miesto meras laikosi principo, jog tvarka turi tarnauti žmogui. Nejaugi tai dvigubi standartai?

Baltijos implantologijos klinika

Šiuo atveju kalbame ne tik apie vienos papildomos klasės atsiradimą mokykloje, kalbame apie sisteminę problemą. Mūsų mieste gyvuojantis centralizuotas moksleivių paskirstymas Lietuvoje yra išskirtinis, nes be Panevėžio, tik dar dvi savivaldybės taiko tokią tvarką. 57 savivaldybės leidžia patiems tėvams parinkti savo vaikams mokyklą.

– Išrinkti sąrašo KARTU tarybos nariai ir meras, eidami į rinkimus, daug kalbėjo apie savivaldybės struktūros atnaujinimą. Galų gale skelbiama, kad nuo rugsėjo 1-osios savivalda pradėjo veikti pagal visiškai naują struktūrą. Kaip vertinate šiuos pokyčius? 

– Struktūrinius pakeitimus savivaldybėje ketino daryti visos politinės jėgos, bet niekam nepavyko. Didelis laimėjimas, kad dabartinei daugumai ir dabartiniam merui pavyko tai įgyvendinti. Tiesa, ne viskas einasi sklandžiai, bet pradžia yra. Kai kas gali sakyti, kad per ilgai užtruko. Bet ką padarysi – tokie yra įstatymai, kurių reikia laikytis. Svarbiausia, kad šis procesas pajudėjo. Be abejo, norėtųsi, kad po reorganizacijos savo darbo vietose išliktų kompetentingi, norintys dirbti žmonės, kad administracija atsinaujintų – ir ne vien tik naujais žmonėmis, bet ir nauju požiūriu. Labai norėtųsi, kad reorganizacija vyktų nežeminant savivaldybės darbuotojų.

– Dar vienas aktualus miestiečiams klausimas, kurį buvo ketinama svarstyti miesto taryboje – tai atliekų kaina. Kaip ji bus skaičiuojama?

– Rinkliavos už komunalines atliekas problema susijusi su nauja tvarka, pagal kurią turi atsirasti dvinarė sistema: pastovioji dalis, sietina su turto vienetu, ir kintamoji, sietina su atliekų kiekiu. Šią tvarką patvirtino Vyriausybė, tad politinę atsakomybę turi prisiimti esantieji dabartinėje daugumoje: socialdemokratai, „tvarkiečiai“ ir „darbiečiai“ – savivaldybėms tenka įgyvendinti iš viršaus nuleistus nurodymus.

Be to, dėl tausojančių atliekų tvarkymo sąnaudų didėja vadinamieji atliekų tvarkymo centrų vartų mokesčiai. Prognozuojama, kad vartų mokestis gali pakilti nuo 20 iki 40 procentų. Nors tai būtų mažiausias mokestis tarp Lietuvos miestų, bet vis vien tai atsilieptų visiems Panevėžio gyventojams. Dalis vartotojų dėl to kaltins savivaldybę, nors iš tikrųjų savivaldybė bus tiesiog pastatyta prieš faktą.

Norint atliekų apmokestinimo problemą išspręsti, be abejo, reikia pokyčių. Bet tie pokyčiai turi būti daromi taip, kad nenukentėtų socialiai pažeidžiami žmonės. Mes matome vieną problemą daugiabučiuose, kitą – privačiuose namuose. Man asmeniškai susidaro įspūdis, kad daugiabučių namų gyventojai labiau laikosi atliekų tvarkymo taisyklių, nes jie savo šiukšlių į kito namo kiemo konteinerį neneša. Bet. Kasdienis reiškinys: iš privačiųjų namų kvartalo važiuoja prabangūs automobiliai, sustoja prie daugiabučių konteinerių ir be sąžinės graužimo grūda savo šiukšles į šiuos konteinerius.

Tokiu atveju tvarką reikia reglamentuoti, tačiau ne taip, kaip dabar buvo numatyta projekte: žmogui, kuris gyvena bute ir dar turi garažą bei sodą, norėta užkrauti prievolę mokėti už tuos kelis turto vienetus. Tuo metu turintis nuosavybę – namą, sklypą, kuriame yra ir daržas, ir sodas, ir garažas, mokės kaip už vieną vienetą. Aišku, tai nėra teisinga.

Viltingai nuteikia tai, kad miesto tarybos koalicinė dauguma pritarė mero siūlymui neskubėti.

– Baigiant šį interviu norisi paprašyti pasidalyti, kokias gražias iniciatyvas pastebėjote mūsų mieste.

– Panevėžyje įvyko keletas, manyčiau, ir europinio, ir pasaulinio lygio renginių. Norisi paminėti „Glass Jazz“ simpoziumą, kuris po dvejų metų ir vėl surengtas Panevėžyje. Simpoziume dalyvavo net 29 stiklo meistrai, atvykę iš 16 valstybių. Šis unikalus renginys vyko Remigijaus Kriuko, jo žmonos pasišventimo ir miesto savivaldybės paramos dėka. Tikiuosi, kad „Glass Jazz“ taps mūsų mieste tradicija, kaip ir tarptautinis keramikų simpoziumas.

Be abejo, kaip svarbų renginį reikėtų išskirti pasaulio ultratriatlono čempionatą, kuris įvyko po 10-ies metų pertraukos. Šis renginys įvyko dėl miesto valdžios pasikeitusio požiūrio bei nenuilstančio Vidmanto Urbono entuziazmo. Šį kartą dalyvavo 33 sportininkai iš įvairių valstybių: Vokietijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Švedijos, Rumunijos, Vengrijos, Portugalijos, Singapūro, Čekijos, JAV, Suomijos, Graikijos, Norvegijos, Lenkijos, Italijos, Didžiosios Britanijos, Latvijos, Estijos ir, žinoma, Lietuvos.

Dėl ištvermingiausiųjų vardo kovojo keturi Lietuvos atstovai: panevėžiečiai Alina Ranceva, Armandas Rokas, Laurynas Urbšys ir kaunietis Renatas Orlovas. Rungtynės užtruko daugiau negu parą, dalyviams teko nuplaukti 7,6 km, įveikti 360 km dviračiu ir nubėgti 84,4 km. Lietuviai pasirodė labai gerai: panevėžietė Alina Ranceva tarp moterų buvo antra, tarp vyrų antras – Renatas Orlovas, penktas – Laurynas Urbšys ir septintas – Armandas Rokas.

– Panevėžiečiai pastebėjo, kad ultratriatlono čempionate dalyvavo ir gerais rezultatais pasižymėjo Jūsų sūnus Laurynas Urbšys. Ne kiekvienas žinojo, kad turite sūnų ultratriatlonininką.

– Kai kurie tikrai nežinojo. Uždarymo renginyje vienas pažįstamas žmogus priėjo prie manęs ir pasiteiravo, ar tai mano brolis. Nežinau, ar pats jaunai atrodau, ar mano vyresnysis sūnus atrodo šiek tiek vyresnis.

Laurynas su triatlonu susipažino labai seniai – jam tada buvo vienuolika metų. Jis pamatė Panevėžio Laisvės aikštėje vykstančias ultratriatlono varžybas ir jam tai padarė didelį įspūdį. Nuo tada pradėjo lankyti triatlono treniruotes, dalyvavo įvairaus rango varžybose, bet ultratriatlono distancijoje apsisprendė dalyvauti pirmą kartą.

Kaip jis pats įvardijo, po dvidešimties metų, tarsi apsisukus ratui, jam likimas suteikė galimybę įgyvendinti savo svajonę būtent Panevėžyje.

Laurynui šis nuotolis, kurį siekė įveikti, – žengimas ten, kur niekada nebuvo. Jam daugiau rūpėjo ne sportinis rezultatas, o nepažinti potyriai, nes jis yra žmogus, kuris siekia peržengti ribas. Todėl, sūnaus nuomone, didžiausias varžovas yra ne tas, kurį turi aplenkti, didžiausias varžovas yra jis pats sau.

Sūnus tikrai nesitikėjo tokios aukštos vietos – tai buvo netikėta mums visiems. Reikia pažymėti, kad prie jo pergalės labai daug prisidėjo palaikymo komanda. Man teko tik iš šalies stebėti, kaip jie darbavosi. Situacijų buvo įvairių. Jis buvo trečias po plaukimo ir kurį laiką dviračio trasoje, bet turėjo sustoti dėl nepakeliamo nuspaustų kojų pirštų skausmo. Palaikymo komanda padėjo išspręsti šią problemą – surado kitus batus, suspėjo padaryti kojų masažą ir vėl jis galėjo grįžti į trasą.

Net neįsivaizdavau, kaip jis bėgs 84,4 km nutrintais kojų pirštais. Deja, kaip vėliau paaiškėjo, tai nebuvo baisiausias išbandymas. Po kelių bėgimo ratų sustojo skrandis, o tai reiškia visišką organizmo išsekimą. Vienu momentu jis nebegalėjo bėgti – galėjo tiktai eiti. Palaikymo komanda vėl išsprendė šią problemą ir tiesiogine prasme jį prikėlė.

Kai rytą atvažiavau, pamačiau sūnų bėgantį – labai geros nuotaikos ir formos. Tik po to man papasakojo apie tai, kas buvo nutikę naktį.

Pasirodo, jei nori įveikti savo ribotumą ir padaryti tai, kas neįmanoma, neužtenka sau pasakyti: „aš galiu“. Šalia turi būti tie žmonės, kurie tavimi tiki iki galo ir neleidžia tau pasiduoti.

Kastytis Kerbedis

Vasaris

Autodraivas

2 KOMENTARAI

  1. Nuo kada Povilas Urbšys turi galią spręsti savivaldos klausimus ? Seimo narį, meluojate tiesiai žmonėms į akis.

Atsakyti

JP.LT už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.LT pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.