7 C
Panevėžys
Ketvirtadienis, 15 balandžio, 2021

Orientavimosi sporto atstovė panevėžietė M. Girinskytė apie meilę gamtai, miestui ir pavojingiausias varžybas

AutoriusSAMANTA ILONYTĖFotoASMENINIS ALBUMAS
M. Girinskytė.

Orientavimosi sporto šaka tikrai ne kiekvienam žinoma. Tačiau būtent jos išskirtinumas ir sužavėjo 18-metę Malviną Girinskytę, kuri buvo tituluota Panevėžio orientavimosi sporto šakos jaunuoju talentu. Pasak merginos, jos tikslas – populiarinti šį netradicinį sportą. „Manau kaip ir daugumai kitų orientavimosi sporto atstovų, mane lydi atsakomybė kuo plačiau skleisti žinią apie šį sportą“, – sakė panevėžietė.

Taip pat ji pripažino, jog garsinti miesto vardą – svarbi užduotis. „Atsakomybė ir garbė, atstovaujant savo šaliai bei miestui, yra milžiniška.  Taip pat, labai dėkoju Panevėžio miestui ir jo žmonėms, kurie mane įvertina ir pastebi. Tai – didžiulė parama ir paskatinimas, norint siekti aukštesnių ir tolimesnių rezultatų ateityje“, – atskleidė Malvina.

Netikėta ir neplanuota

Paklausta, kaip ji atrado orientavimosi sportą, Malvina tikino, jog viskas prasidėjo visai netikėtai ir neplanuotai.

„Niekada savo ateities nesiejau su jokia sporto šaka ir apskritai su sportu. Juk man tebuvo vos 10 metų. Ką aš aplamai supratau apie gyvenimą? Tuomet gyvenimas man buvo tik žaidimai, draugai, linksmybės ir jokių rūpesčių, tad apie tolimesnę ateitį nesukau sau galvos. Bet to kas įvyko, niekada nekeisčiau savo gyvenime. Šis sportas pakeitė mano gyvenimą bei požiūrį į jį“, – atviravo Malvina.

Viskas prasidėjo kai panevėžietė dar mokėsi ketvirtoje klasėje. Tuomet buvo įprasta, kad įvairių sporto šakų treneriai ateina į mokyklą ir ieško jaunųjų talentų. „Kad ir kiek trenerių buvo atėję, nė vienas iš jų manęs nesudomino, bet tą lemtingą dieną į klasę įžengė tuomet dar mano būsimoji trenerė Virgilija Šalkauskienė. Ji mano dėmesį atkreipė savo natūralumu ir trykštančia teigiama energija. Klausant jos pasakojimo apie orientavimosi sportą, aš taip ir nesupratau kas tai, ir kokia jo reikšmė…  Tačiau, išgirdusi savo pradinių klasių mokytojos žodžius, kad šis sportas unikalus, naudingas ir įdomus, aš net nesudvejojusi pakėliau ranką ir paprašiau lapelio, kuriame buvo užrašytas treniruočių grafikas bei vieta“, – prisiminė ji.

M. Girinskytė.

Didelis AČIŪ

„Teliko gauti mamos sutikimą. Tuomet man buvo keisčiausia, kad mama sutiko ir nė nesudvejojo, nors tai jai buvo lygiai taip pat nauja ir negirdėta, kaip ir man. Jei ne ji, turbūt viso šito ir nebūtų buvę. Štai kam aš esu dėkingiausia – mamai.  Todėl tariu tau, mama, didelį AČIŪ“, – didžiausiai palaikytojai dėkojo jaunoji sportininkė.

Atėjusi į pirmąją treniruotę Malviną supo puiki atmosfera, linksmi bei draugiški vaikai, lydėjo nuotykiai ir didelis trenerių Algirdo ir Virgilijos palaikymas. „Visa tai mane taip sužavėjo, kad taip ir įsimylėjau šią sporto šaką. Tad iki šios dienos iš jos gniaužtų nesugebėjau išsiropšti. Mane šis sportas pasiglemžė visu kūnu, širdimi ir siela“, – šypsodamasi pasakojo panevėžietė.

„Noriu labai padėkoti ir treneriams. Jie man parodė pasaulį, išmokė tai ko mokėjo patys, parodė tai, ko nesu mačiusi. Iki pat šių dienų aš galvoju, kad tai buvo likimas, kuris man atnešė trenerį Algirdą, pakeitusį mano amžinąjį atilsį tėtį. Jis man iki šiol yra puikiausias vyro pavyzdys. Jo dėka, niekada nesijaučiau neturinti tėčio. Jis visada man padeda, suteikia pagalbą, palaiko bei nukreipia tinkama linkme“, – atskleidė Malvina.

Pažinti gamtą

Mergina pripažino, jog išties liūdna, kad orientavimosi sportas yra dar gana mažai žinomas Lietuvoje. „Jis unikalus tuo, kad jame ugdoma ne tik fizinė ištvermė ar greitis, bet ir protas, mąstymas ir gebėjimas orientuotis erdvėje. Niekur kitur nepažinsi gamtos taip, kaip čia. Neišdildomi įspūdžiai ir patirtis bėgant miškuose suartina žmogų su gamta, augmenija ir gyvūnija. Nuostabu yra tai, kad orientavimosi sporto varžybos vyksta įvairiuose pasaulio kampeliuose, todėl sudaromos puikios sąlygos keliauti, pamatyti neįprastą gamtovaizdį“, – pripažino Malvina.

Kompasas, žemėlapis ir tinkama apranga

Ji pabrėžė, kad tai sporto šaka, neturinti amžiaus limito. „Tereikia gebėjimo orientuotis aplinkoje. Jį galima pamažu išugdyti ir tobulinti, tad nėra ko nerimauti. Pagrindinis dalykas ko mums prireikia trasoje, tai kompasas, tos vietovės žemėlapis ir punktų atsižymėjimo sistema bei tam tikra apranga“, – atskleidė sportininkė.

M. Girinskytė.

Varžybų tikslas – kuo greičiau užbaigti trasą, kuri yra nubrėžta žemėlapyje.

„Eilės tvarka sužymėti punktai, kuriuos visus privalu pasiekti ir grįžti į finišą. Punktai renkami eilės tvarka nei vieno nepraleidžiant. Maršrutą pasirenka pats sportininkas, kuriuo jam atrodo optimaliausia ir greičiausia pasiekti atžymą. Reikia atsižvelgti į daugelį aspektų, tokių kaip reljefas, prabėgamumas, pelkės bei kiti vandens telkiniai, takų ir takelių tinklas bei visas atstumas. Trasos ilgis priklauso nuo amžiaus grupės, kurioje bėga atletas, tad atstumas gali būti labai įvairus. Taip pat tai priklauso nuo varžybų tipo, pavyzdžiui, sprintas, vidutinio nuotolio, ilga, labai ilga trasa ir estafetės“, – su sporto principu supažindino jaunoji atletė.

Didžiausias plėšrūnas – erkės

Pasak merginos, didžiausią nerimą varžybose ir treniruotėse kelia erkės. „Tai pagrindinis plėšrūnas, kurio dauguma bijo. Mama mane į varžybas išlydi su nerimu ir žodžiais, kad likčiau sveika ir būčiau atsargi.  Tai nėra be preteksto. Juk visur ir visada tyko pavojai ir traumos, o ypač miške, juo labiau užsienio šalyse, kuriose reljefas labai skiriasi nuo savosios Lietuvos. Kad ir kokių baimių turi mano mama, ji žino, kad šio sporto niekada neatsisakysiu, tad ji manęs net nebando sulaikyti“, – pripažino Malvina.

M. Girinskytė.

Niekada nepasiduoti ir siekti tikslų

Paklausta, ko šis sportas ją išmokė, mergina atskleidė, kad didžiausia pamoka – niekada nepasiduoti.

„Sporto dėka išmokau nepasiduoti, ir siekti savo tikslų iki pat galo. Nesvarbu, kad ir kaip sunku bebūtų, turi prisiminti, dėl ko tai pradėjai. Svarbiausia turėti šalia savęs žmones, kurie visada norės, kad tau būtų gerai. Tai geriausia atsvara, visų blogų ir neigiamų minčių, kurios tave stabdo ir kliudo siekti svajonių. Taip pat išmokau nebijoti svajoti. Juk svajonės pildosi… Tereikia sudėlioti tinkamas gyvenimo detales į tam tikras vietas, kad svajonės link būtų galima prieiti vis arčiau ir lengviau“, – sakė ji.

Taip pat tik šio sporto dėka, Malvina išsiugdė charakterį ir asmenybę. „Patyriau ką reiškia konkuruoti, varžytis, nepasiduoti, tikėti, kentėti, nusivilti, džiaugtis. Mačiau daugybę gerų ir blogų akimirkų. Taip susiformavo mano pasitikėjimas žmonėmis ir jų žodžiais. Nuostabu tai, kad daug keliaudama ir sportuodama, pažinau kitų šalių kultūras, tradicijas, vertybes ir t. t.“, – pridūrė sportininkė.

Atsigulė ir pabučiavo žemę

Malvina iki šiol dalyvavo jau nesuskaičiuojamame kiekyje varžybų, tačiau yra varžybos, kurios iki šiol išlieka įsimintiniausios.

„Čekijoje vykusiose varžybose pirmą kartą gyvenime pasijaučiau per plauką nuo nelaimingo atsitikimo. Ten gamta visiškai kitokia nei Lietuvoje. Statūs kalnai, uolos, akmenys, šlaitai bei kitokia augmenija. Visa tai gražu, bet tuo pačiu ir pavojinga. Bėgant į punktą aš pasirinkau netinkamą maršrutą,  bet trauktis jau nebebuvo kur, nes bijojau sugaišti daugybę laiko. Pradėjau kopti stačiu akmenuotu šlaitu, tą akimirką nebuvo jokios minties, kad tai pavojinga ar net baisu, kol nepradėjau slysti žemyn. Staiga sučiupau kažkokį menką augaliuką, kuris turėjo atlaikyti visą mano svorį. Sustoti pavyko, bet kopti toliau ar leistis žemyn negalėjau, nes kūnas tiesiog sustingo. Situacija dar labiau pablogėjo kai nusprendžiau pažiūrėti žemyn. Viskas atrodė labai aukštai ir pavojingai, staiga žemėlapis išslydo ir pradėjo kristi žemyn, bet visa laimė spėjau sugauti. Nežinau kaip, bet pavyko. 2-3 min. stovint nejudant ir laikantis tik už augalo, teko sukaupti visą drąsą ir įveikti likusį atstumą iki šlaito viršaus. Juokingiausia prisiminti, jog nukakus į viršūnę aš tiesiog atsiguliau ir pabučiavau žemę. Gulint laikas man nebebuvo svarbus, rūpėjo tik tai, kad likau sveika“, – apie pavojingiausias varžybas pasakojo Malvina.

Skaudina gamtos užterštumas

Mergina yra tikra gamtos mylėtoja. Tai – natūralu, kadangi tenka nemažai laiko praleisti miške. Ji atkreipė dėmesį į taršos problemą.

„Lyginant taršą per visus metus kai užsiimu orientavimosi sportu, galiu teigti, kad situacija miškuose tikrai geresnė nei buvo anksčiau. Bet lyginant Lietuvos ir užsienio šalių taršą gamtoje, situacija Lietuvoje nėra viena iš geriausių. Vakarų ir pietų Europos šalys su tarša tvarkosi žymiai geriau, nei mes, lietuviai.  Liūdna stebėti, kai girios tampa šiukšlių sąvartynais ar nereikalingų atliekų suvertimo vieta. Skaudu ir matyti kokie dideli miškų plotai kertami. Na, o prisiminus kadaise ten bėgiotas trasas, mane apima nostalgija ir didelis sielvartas“, – pripažino atletė.

„Ši sporto šaka mane išmokė gerbti ir mylėti gamtą. Mano asmenybė susitapatino su ja, tad ne veltui orientavimosi sporto atstovai vadinami miško draugais. Joje aš jaučiuosi geriau nei namuose. Ją puoselėti ir mylėti man yra lyg pareiga“, – apie meilę gamtai pasakojo ji.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.


PANAŠŪS STRAIPSNIAI

R. Urbonas: „Sportas – mano hobis. Bet aš geriau kepu mėsainius nei plaukiu ar bėgu“

confident-noyce

Panevėžietis kineziterapeutas G. Sakalauskas apie meilę miestui, darbui ir ateities užmojus

confident-noyce

M. Nartinova vienintelė tokia Panevėžyje: dirba vairavimo instruktore

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau