21-erių Otilija Galvelytė – iš Krekenavos kilusi krepšinio klubo „7bet-Lietkabelis“ vizualinės komunikacijos vadybininkė, šiuo metu Vytauto Didžiojo universitete dar studijuojanti viešąją komunikaciją trečiame kurse. Mergina papasakojo, kaip jai pavyko rasti savo vietą krepšinio klubo komandoje ir kaip jai sekasi.
– Esi kilusi iš Krekenavos. Papasakok, ką tau reiškia šis miestelis? Ar baigusi mokslus susimąstei, kad liksi dirbti Panevėžyje, o ne didmiestyje?
– Taip, esu kilusi iš Krekenavos miestelio. Ten mokiausi visus dvylika metų. Tiek Krekenava, tiek Panevėžys man reiškia labai daug. Nors pati jau prieš beveik trejus metus išsikėliau į Kauną, kur studijuoju, tačiau šiuo metu net negalėčiau pasakyti, kad gyvenu ten, kadangi didžiąją laiko dalį praleidžiu savo gimtajame miestelyje. Iš tiesų, keista, nes puikiai prisimenu, kaip, baigdama mokyklą, svajojau kuo greičiau išsikelti į didelį miestą ir ten dėliotis ateitį, bet viskas susiklostė kitaip.
– Kaip atsidūrei sporto komunikacijos pasaulyje? Ar toks darbas tavo svajonė, ar viskas įvyko spontaniškai?
– Su sportu, o ypač su krepšiniu neturėjau nieko bendro. Viskas prasidėjo, kai su tėvais pradėjome stebėti krepšinio rungtynes per televizorių. Vėliau palaikydavome miesto komandą ir arenoje. Tai tapo lyg mūsų bendru hobiu. Na, o vėliau pati tapau tos pačios komandos, kurią stebėdavau iš tribūnų, dalimi. Iki dabar nežinau atsakymo, kas ir kaip pastebėjo mane ir kaip atsidūriau „Lietkabelio“ komandoje, visų pirma kaip praktikantė, o dabar ir darbuotoja. Tikriausiai reikėtų paminėti, kad prieš LKL akademiją ir praktiką „Lietkabelyje“ prisidėjau prie Gabrieliaus Maldūno stovyklos. Ten dar visiškai be jokios patirties žengiau tuos pirmus žingsnius, prisidėjau prie stovyklos viešinimo socialiniuose tinkluose.
– Kas paskatino rinktis viešąją komunikaciją? Ar jau tuomet turėjai viziją, kur tai galėtų nuvesti?
– Kalbant apie mano studijų kryptį, jau nuo devintos klasės turėjau planą, kad noriu studijuoti kažką susijusio su žurnalistika, nes esu ta, kuriai tik duok pakalbėti (juokėsi). Aišku, kai pradėjau studijas, tikriausiai kaip ir dauguma, norėjau atsidurti televizijoje, bet konkrečių planų, kur tai nuves, tikrai neturėjau. Viskas atsirado labai palaipsniui. Na, o dabar iš dalies tai šiek tiek pasikeitė – norėjau būti prieš kameras, o dabar esu už jos.
– Papasakok apie savo pirmąją praktiką LKL akademijoje? Ką ten veikei, kokių įgūdžių įgijai? Ir ką apskritai tau suteikė ši praktika?
– Mano kelias su LKL akademija prasidėjo lygiai taip pat spontaniškai praėjusį sezoną. Prieš prisijungdama prie LKL akademijos stebėjau ir domėjausi akademikų veikla, ką jie veikia, kuo užsiima ir prie kokių užduočių galima prisiliesti. Atėjus naujam sezonui, užpildžiau anketą bei gavau galimybę prisijungti prie LKL akademijos. Užduočių ten yra įvairiausių: nuo vizualų kūrimo iki straipsnių rašymo, interviu su žaidėjais, treneriais… Na, o daugumos akademikų tikslas, manau, ir yra sezono metu prisijungti prie kurios nors LKL komandos veiklos. Man šioje vietoje tikrai labai pasisekė, nes nežinau kaip, bet tą pačią savaitę, kai pradėjau LKL akademijos stažuotę, gavau skambutį iš tuometinės komandos vizualinės komunikacijos specialistės su pasiūlymu prisijungti prie „Lietkabelio“ komandos ir ten atlikti praktiką.
– Kaip atrodė pirmosios dienos praktikoje su „7bet-Lietkabeliu“?
– Iš tikro buvo gana sunku suprasti, kad aš, ta pati sirgalė iš tribūnų, dabar galiu iš arti pamatyti komandos gyvenimą, prisidėti prie keliamo turinio į socialinius tinklus. Tačiau nebuvo viskas taip lengva, nes į komandą atėjau be jokio žinių bagažo, viską turėjau išmokti pati. Pradėjau prisidėdama ir filmuodama tiesiog su telefonu. Vėliau pirmą kartą į rankas paėmiau kamerą. Žodžiu, buvo labai daug pirmų kartų.
– Kokius darbus tau teko atlikti? Ir kaip praktika skyrėsi nuo dabartinio darbo?
– Kaip ir minėjau, pradžioje padėdavau tuometinei vizualinės komunikacijos merginai, filmuojant rungtynių momentus su telefonu, vėliau juos įkeldavau į komandos socialinius tinklus. Tada gavau galimybę pabandyti fotografuoti ir filmuoti su profesionalia įranga. Vėliau mokiausi ir redaguoti vaizdo įrašus bei tvarkyti nuotraukas. Jau tada viskas atrodė gana sudėtinga, tačiau dabar, kai visas keliamas turinys yra būtent mano atsakomybė, supratau, jog ta praktika buvo tik maža dalis visko, ką dabar darau.
– Kokia buvo tavo reakcija, kai gavai pasiūlymą tapti oficialia komandos darbuotoja? Kokie didžiausi iššūkiai ir kokios užduotys labiausiai tave „veža“?
– Besibaigiant sezonui, kuomet atlikinėjau praktiką, galvojau, kad čia mano kelias ir baigsis bei grįšiu į normalų studento gyvenimą ir ieškosiu kitų darbų. Tačiau gavusi pasiūlymą, aišku – labai apsidžiaugiau. Bet su tuo džiaugsmu atėjo ir didžiulė baimė. Vis dar esu pradedanti šioje srityje, mokausi, o dabar viskas tik prasideda ir teks visko išmokti labai greitai. Tie didžiausi iššūkiai ir buvo perlipti per save ir mokytis, skirti daug laiko bandant. Ir nors kartais nepavyksta, tenka bandyti dar kartą iki tobulo rezultato.
– Ką tiksliai apima tavo dabartinės pareigos „7bet-Lietkabelyje“? Kiek kūrybinės laisvės turi dirbdama su vizualine komunikacija?
– Visas keliamas turinys socialiniuose tinkluose: nuotraukos, vaizdo įrašų montažai, maketai, vizualai. Kūrybinės laisvės yra labai daug, tačiau kai tik atėjau, buvo sunku save realizuoti, nes dar neturėjau tiek žinių. Viskas ateina su laiku.
– Kaip atrodo tavo įprasta diena rungtynių metu – tiek namuose, tiek išvykose?
– Viskas prasideda kelios dienos iki varžybų. Su kolegomis aptariame visas detales, kad kažko nepamirštume. Rungtynių dieną iš ryto paskelbiame rungtynių pranešimą, kuris kai kam primena, o kai kam praneša apie varžybas. Į rungtynes išvykstame daug anksčiau. Arenoje būnu jau prieš 2–3 valandas, kad įamžinčiau žaidėjų emocijas, apšilimą. Iš viso to skelbiu turinį socialiniuose tinkluose. Viską skelbiu, kad žmonės, kurie negali dalyvauti rungtynėse, galėtų stebėti socialiniuose tinkluose.
– Kaip jautiesi keliaudama su komanda po užsienį? Kuo ši patirtis žavinga?
– Įdomus faktas, kad mano pirmasis skrydis lėktuvu buvo būtent su komanda. Dar prisimenu, kaip darbo pokalbyje su klubo vadovais kalbėjau nežinanti, kaip įveiksiu skrydžių baimę. Bet tai buvo nuostabi patirtis. O dar smagiau, kai keliaujame su tokia komanda, pozityviais žmonėmis! Visos baimės išnyksta. Na, o kelionės išties ypatingos, atskleidžia didelį komandinį ryšį. Laikas kartu parodo stiprią komandą. Žinoma, kelionėse nėra daug laisvo laiko, tačiau bent valandėlę patyrinėti kitą miestą atrandame.
– Ar pasitaiko smagių užkulisių momentų, kurių nepamatome per televizorių? Gal gali pasidalinti viena įsimintiniausių akimirkų?
– Yra tikrai daug smagių komandos akimirkų, tačiau norisi, kad viskas liktų tik tarp mūsų. Visgi iš savo pusės galiu pasidalinti, kad jūs socialiniuose tinkluose matote tik 20 sekundžių vaizdo įrašus apie žaidėjus ar bet ką kitą, o mes filmuojame bent 10–20 minučių. Filmavimai dažniausiai vyksta po treniruočių ar rungtynių. Todėl žaidėjai būna pavargę ir kalbėti į kamerą nėra lengva. Pasitaiko nepavykusių kadrų ir juoko.
Dar vienas įsimintinas momentas, kai vyko Europos taurės rungtynės. Kai filmuoju ar fotografuoju, dažniausiai sėdžiu po krepšiu. Na, o vienų rungtynių metu Europos taurės priešininkų žaidėjas įsibėgėjo ir „nuskynė“ mane su kamera ir visu stalu. Iš pradžių nesupratau, kas įvyko, bet buvo juoko. Sulaukėme daug peržiūrų socialiniuose tinkluose, todėl mano darbas kartais ir nėra toks lengvas (juokėsi).
– Kaip sekasi derinti darbą su studijomis? Ar tai įmanoma, kai grafikas toks intensyvus?
– Manęs dažnai klausia, ar man nepritrūksta valandų paroje. Tačiau kai darbas ir studijos teikia malonumą – viskas įmanoma. Ypač, kai šiemet studijos tiesiogiai susijusios su darbu. Tad kai padarau kokį montažą darbe, jis tinka ir studijų paskaitose, atsiskaitymuose.
– Kur save matai po studijų? Ar norėtum likti sporto komunikacijoje, ar svarstai ir kitų sričių galimybes?
– Kadangi dar esu tik trečio kurso studentė, dar turiu laiko pagalvoti. Tačiau, jei pavyks likti „Lietkabelyje“, tikrai matyčiau save dirbančią tokį darbą, nes pavyksta augti, realizuoti savo idėjas.
– Ką patartum studentui, kuris dar tik ieško savo kelio?
– Nesu ekspertė, bet tokį patarimą duočiau ir sau: nebijoti ir ieškoti savęs ten, kur kartais net neįsivaizduojate savęs toje srityje. Būtent taip nutiko man. Neįsivaizdavau, kad dirbsiu sporto komunikacijoje, bet štai.
