Naujas tyrimas atskleidė, kad giliai po žemės pluta vykstantis „materijos pakilimas“ kasmet stumia Didžiąją Britaniją ir Ameriką 4 cm atstumu tolyn vieną nuo kitos.
Ekspertai iš Jungtinės Karalystės tyrė seisminį aktyvumą aplink Vidurio Atlanto Kalnagūbrį (VAK) – povandeninį kalnų masyvą, kuris skiria Atlantą į šiaurę ir pietus.
Ant vandenyno dugno įrengtų seismometrų pagalba jie mantijoje – sluoksnyje tarp Žemės plutos ir jos šerdies, daugiau nei 600 kilometrų gylyje po VAK, aptiko apveilingo įrodymų.
Šis apveilingas iš apačios stumia tektonines plokštes ir taip, Europos ir Afrikos žemynai iš vienos pusės ir Amerika iš kitos pusės, toliau tolsta viena nuo kitos.
Projekto duomenys pateikia pirmąjį plataus masto ir aukštos raiškos po VAK esančio mantijos atvaizdavimą, o ši vieta dėl seisminio aktyvumo yra žinoma kaip viena iš neramiausių vietų visoje Žemėje.
„Tai buvo įsimintina misija, kuri iš viso viduryje Atlanto vandenyno mums truko 10 savaičių,“ – sakė tyrimo autorius Matthew Agius. „Neįtikėtini rezultatai naujoje šviesoje atskleidė mūsų supratimą apie tai, kaip Žemės vidus yra susietas su plokščių tektonikomis, o visa tai atlikta iki šiol neregėtų stebėjimų metu“.
Žemės litosfera – jos uolingasis, išorinis kiautas, yra suformuotas iš maždaug 15 tektoninių plokščių, kurių kiekviena pasižymi skirtinga forma bei dydžiu.
Ties tektoninių plokščių ribomis, kur plokštės trinasi viena į kitą, gali būti aptinkamas galingas seisminis aktyvumas.
Tam nutikus, plokščių tektonika visame pasaulyje sukelia stichines nelaimes, tarp kurių ir žemės drebėjimai, cunamiai ir ugnikalnių išsiveržimai.
Anot mokslininkų, tektoninės plokštės ant kurių yra įsikūrę Šiaurės ir Pietų Amerikų žemynai, šiuo metu juda tolyn nuo Eurazijos ir Afrikos plokščių, kas iš esmės reiškia, kad Britanija ir Amerika tolsta viena nuo kitos.
„Atstumas tarp Šiaurės Amerikos ir Europos didėja ir tą sukelia ne politiniai ar filosofiniai skirtumai,“ – sakė tyrimo bendraautorius, dr. Nick Harmon iš Sautamptono universiteto.
VAK, pačiame Atlanto vandenyno viduryje, yra vieta, kur susidaro nauja uolėta medžiaga ir skiriamoji linija tarp plokščių, judančių į vakarus, ir tų, kurios juda į rytus.
Po šiuo kalnagūbriu, medžiagos kyla, kad užimtų erdvę, kurią palieka besiskiriančios plokštės.
Iš esmės buvo manoma, kad šį procesą paprastai skatina tolimos gravitacinės jėgos, nes tankesnės plokščių dalys nugrimzta atgal į Žemę.
Vis dėlto, varomoji galia slypinti už Atlantinių plokščių skyrimosi toliau išlieka paslaptimi.
Tektoninės plokštės susidaro giliai po vandenynais, todėl mokslininkams yra labai sunku ištirti jų susidarymą ir evoliuciją.