Venera yra žiauri, gyvenimui netinkama vieta. Sieros rūgšties lietūs, robotus traiškantis atmosferos slėgis, didžiulis karštis — net ir zondą nutupdyti šioje planetoje yra praktiškai neįmanoma.
Tačiau antroji planeta nuo Saulės galbūt turi tikrų tikriausią vandenyną. Vidutinė temperatūra Veneros paviršiuje — 453 laipsniai Celsijaus.
Jau vien dėl to apie vandenį čia sunku ir pagalvoti. Tačiau naujas tyrimas teigia, kad jo ten galbūt yra.
Tiesą sakant, Venera gali turėti vandenyną.
Kadaise visos uolėtos planetos, tokios kaip Žemė, buvo didžiuliai magmos kamuoliai. Anglies, vandenilio ir deguonies pusiausvyra jose nulemdavo atmosferos sudėtį.
Šias planetas ankstyvojoje jų formavimosi stadijoje bombardavo meteoritai, kurie atnešė geležies ir kitų medžiagų, padėjusių suformuoti branduolius. Su laiku Žemė (ir panašios planetos) atvėso ir pluta sukietėjo, tačiau kol tai įvyko čia siautėjo anglies ir vandenilio ciklai, kurie tarsi maišė įkaitusią planetos sriubą. Pridėkite į šį mišinį deguonį ir pamatysite, kaip susiformavo vanduo ir atmosfera.
Tik kuo čia dėta Venera ir galimas jos požeminis vandenynas?
Mokslininkai išanalizavo magmos ežero-atmosferos ryšio evoliuciją, tyrinėdami daugybę skirtingose sąlygose besisukančių planetų, ir išsiaiškino, kad 75 % vandens gali būti išsaugoti po kietėjančia magma.
Tas vanduo gali nepatekti į atmosferą, kur virstų garais. Gali būti, kad po Žemės pluta yra nemažai vandens. Gali būti, kad daug vandens yra giliai po Veneros paviršiumi.
Ar tai reiškia, kad Veneroje gali susiformuoti tikri vandenynai ir ežerai? Tikriausiai ne. Na, bent jau ne artimiausiu metu. Ir teraformuoti Veneros mums tai nepadėtų.
Tačiau mokslininkai teigia, kad toks magmos fazės suvokimas gali padėti kitaip suprasti planetų formavimąsi.