83 metų Janina Dambrauskienė, gyvenanti Naujamiestyje, vardadienį paminės kepdama garsųjį ragaišį ir vaišindama juo gimines, o namai prisipildys gardaus kepinių kvapo.
Vardą išrinko krikštamotė
Likus kelioms dienoms iki Joninių, ponia Janina mielai sutiko papasakoti, kaip buvo išrinktas jos vardas, kaip švęsdavo vardo dieną jaunystėje ir dabar ir, žinoma, nepamiršo paaiškinti, kaip reikia kepti ragaišį.
„Janinos vardą davė ne mama, o krikšto motinėlė. Mama taip pasakojo. Esu gimusi gegužės 8 dieną ir pagal lietuvių papročius turėjo duoti Stanislavos vardą. Tačiau krikštamotė Agnieška užsispyrė ir pasakė – mergaitei reikia duoti Janinos vardą, o mama sutiko“, – kodėl ji taip sumanė, dabar nei šio vardo turėtoja, nei kas kitas nepasakys.
Toliau Janina papasakojo, kaip švęsdavo ir švenčia vardadienį:
„Sveikindavo ir netgi labai. Sveikinimų gaudavau ir jaunystėje, ir dabar. Tik jaunystėje sveikinimai buvo įdomesni ir linksmesni. Dabar prieš Jonines iškepsiu ragaišį ir pavaišinsiu artimuosius. Juolab kad netoli gyvena sūnus Jonas su šeima. Tai sveikinimas ragaišiu bus pats tas. Vaikai atvažiuos, o giminių nelabai ir liko. Iš vyro pusės nieko jau nėra.“
Pakanka nuoširdaus sveikinimo
Naujamiestyje Janina gyvena nuo 1975 metų. Iki persikėlimo į miestelį ji gyveno uošvijoje.
„Uošvija netoli Naujamiesčio, bet ten jau nebėra to kaimo. Anksčiau kaimas vadinosi Namišiai, o vėliau pervadino į Jurgionis. Kaimą nuvertė melioracija ir persikėlėme gyventi į Naujamiestį“, – dalijasi prisiminimais Janina ir sako, kad jai užtenka nuoširdaus pasveikinimo ir pagarbos.
Entuziazmo nestokojanti ragaišio kepėja prisimena, kad anksčiau lietuviams svarbesnė šventė buvo ne gimtadienis, bet vardadienis.
„Kai gyvenome kaime, taip ir būdavo. Kaimynai pasveikinti ateidavo per vardadienį. Vainiką kaldavo ant namo durų, o mes laukdavome pasislėpę, kad pamatytume, kas gi tą vainiką prikalė. Jau gyvenau Naujamiestyje ir buvo jaunėlio sūnaus vestuvės per Jonines. Tai sveikintojai buvo prikalę vainiką“, – šypsena papuošia Janinos veidą.
Sūnus – Jonas
Pasiteiravus, ar giminėje yra Jonų, Janinų, o gal norėjo kuriam nors vaikui suteikti populiarų vardą, Janina atsakė:
„Kad gal ne, Janinos vardo nenorėjau dukroms suteikti. Vyras buvo Vladas vardu, mano – Janina. Tačiau sūnui davėme Jono vardą. Tai galima sakyti, kad esame beveik bendravardžiai ir kartu švenčiame vardo dienas.“
Janina nesistebi, kad dabartiniais laikais mergaitėms nesuteikiamas Janinos vardas.
„Paaiškinti, kodėl taip yra – negaliu. Kai mergavau dar ir gyvenau Druseikiuose, ten nebuvo nė vienos Janinos, žinoma, išskyrus mane. Kaimas buvo nemažas, bet aš viena Janina. Tai tada galvodavau, kodėl davė tokį vardą, juk gimdama atsinešiau Stanislavos vardą.“
Pirmas penkiolikmetės ragaišis
Pakalbėję apie vardą ir žinodami, kad J. Dambrauskienė kepa pačius skaniausius ragaišius, teiraujamės, kada ji iškepė pirmąjį ragaišį.
„Man tada buvo penkiolika metų, bet kada kepiau – ar rudenį, ar pavasarį, negaliu prisiminti. Kai buvau keturiolikos, jau dirbau. Ragaišį dažniau kepdavo močiutė nei mama. Beje, močiutę vadinome baba. Ir mane taip vadina anūkai“, – juokiasi Janina ir tęsia pasakojimą apie ragaišį.
„Į ragaišį eina miltai, mielės, sviestas, kefyras arba rūgpienis, saldus pienas, o jei trūksta skysčių, vandens šiek tiek pridedu. Dar įdedu prieskonį – kalendrą. Miltai – pagerinti, o anksčiau – rudzavi miltai buvo. Kviečius duoda vienas sūnus, o malti į Ramygalą veža kitas sūnus. Ten sumala, suvalcuoja ir parveža man. Ant maišų sužymi miltų rūšis ir laikau verandoje. Ragaišį kepu iš miltų, kuriuose yra daugiau sėlenėlių“, – aiškino ragaišio kepėja.
Paklausta, kiek per metus iškepa ragaišių, ponia Janina juokauja, kad negalėtų to pasakyti:
„Neskaičiuoju. Ir šie metai kitokie – kepimą sustabdė karantinas. Po karantino kepiau ragaišius birželio 1 dienai, kai buvo Vaikų diena, o paskui kepiau Tėvo dienai ir dar kepsiu Joninėms. Reikia gi pavaišinti gimines ir artimuosius, kurie sveikins vardo dienos proga.“