Naujamiestis – tai ne tik miestelis, bet ir namai, širdies dalis. Čia, kur jaunystės takai susipina su dabarties žingsniais, gyvena Rita Liaugaudienė – tikra naujamiestietė, mokytoja, skautų vadovė ir neseniai pelnyto Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatė.
Gimtinės trauka
Nuo mažens Naujamiestyje augusi, čia mokslus krimtusi, R. Liaugaudienė niekada nepamiršo savo šaknų. Net ir po studijų Vilniuje bei gyvenimo Panevėžyje gimtinės trauka buvo stipresnė. „Gera gyventi savo gimtinėje, vaikščioti savo jaunystės takais, matyti, kaip gražėja mūsų miestelis“, – šypsodamasi pasakoja Rita.
Su vyru Kazimieru Rita čia užaugino tris vaikus, tad Liaugaudų šeima – tai tarsi tvirtas medis, kurio šaknys giliai įaugusios į Naujamiesčio žemę, o šakos driekiasi iki Vilniaus, kur gyvena trys sūnūs ir anūkai. Septyni vaikaičiai – tai tarsi mažos šakelės, besiskleidžiančios ant šio medžio, suteikiančios jam gyvybės ir džiaugsmo. O Rita ir Kazimieras – tai tvirti kamienai, kurie laiko šį medį, saugo jo šilumą ir meilę.
„Su vyru Kazimieru esame draugai nuo vaikystės – nuo mokyklos suolo, abu gimę ir augę Naujamiestyje“, – džiaugiasi Rita.
Skautiškas gyvenimas
Mokytojos profesiją R. Liaugaudienė pasirinko sekdama savo šviesaus atminimo mamos pėdomis. Rita jau nuo vaikystės žinojo, kad jos pašaukimas – ugdyti ir įkvėpti. Ir jai puikiai sekasi tai daryti jau nuo 1993 metų, kai pradėjo dirbti Naujamiesčio mokykloje.
„Nuo vaikystės buvau veiklus žmogus, tokia ir išlikau: iki šiol dirbu mokykloje (nors jau galėčiau mėgautis užtarnautu poilsiu), vadovauju skautų draugovei, mokinių parlamentui, lankau jogos, linijinių šokių, TAU užsiėmimus, dainuoju Naujamiesčio šv. Mato bažnyčios chore. Labai mėgstu skaityti knygas, keliauti, lankyti kultūrinius renginius, bendrauti su draugais“, – sako moteris.
Prieš 25 metus, kraštiečio, senojo skauto a. a. Kazimiero Adinavičiaus paskatinta, Rita įsitraukė į skautų veiklą ir įkūrė draugovę Naujamiestyje. „Man patiko, užsikabinau“, – prisimena ji. Ir nuo tada prasidėjo jos skautiškas gyvenimas, kupinas nuotykių, gerų darbų ir pilietiškumo ugdymo.
„Per tiek metų mūsų skautų draugovė užaugino ne vieną dešimtį tikrų Lietuvos piliečių. Skautai, netgi baigę mūsų mokyklą ar išėję mokytis į kitas mokyklas, nemeta skautavimo, o toliau įsijungia į šią veiklą arba lieka aktyviais piliečiais“, – pasakoja Rita.
Nuo stovyklų iki skaniausių saldainių
Kiekvienais metais R. Liaugaudienė organizuoja po kelias skautų stovyklas, o vasaros stovyklos visada vyksta miške. Stovyklų metu skautai tvarko aplinką, surenka šiukšles, mokosi pagarbiai elgtis su gamta. Jie eina į žygius po savo gimtąjį kraštą, dalyvauja atminties akcijoje „Ištark, išgirsk, išsaugok“, nacionaliniame miškasodyje.
„Iš daugybės skautiškų renginių, stovyklų, žygių atsimenu daug gražių akimirkų. Vieno žygio metu patyręs skautas tris kilometrus nešė ant pečių mažąjį skautuką vilkiuką. Kita skautė, pavargusi po dienos veiklų, užmigo bepiešdama draugės portretą. Į tėvų dieną atvykę tėveliai atvežė aštuonis batonus, bidonėlį (dešimt litrų) šviežio pieno ir litrą šviežio medaus – viską suvalgėm kaip skaniausią saldainį. Daug įvairių nuotykių liko atmintyje“, – pasakoja skautų vadovė.
Bendruomenės šviesa
Rita ir jos vadovaujami skautai aktyviai dalyvauja ir bendruomenės gyvenime. Kasmet skautai vykdo akciją „Betliejaus taikos šviesa“. Į visas Naujamiesčio įstaigas jie atneša šv. Betliejaus ugnelę. Su savo pagamintomis dovanėlėmis kasmet atvyksta į Naujamiesčio palaikomojo gydymo ligoninę, kad pasveikintų ten gulinčius ligonius su šv. Kalėdomis, Velykomis, o naujamiestiečiams į pašto dėžutes įdeda savo padarytus sveikinimo atvirukus. Jau daug metų skautai kepa bulvinius blynus ir jais vaišina visus per tradicinę Naujamiesčio bendruomenės šventę „Po bulviakasio“.
Prasidėjus karui Ukrainoje, skautai ne kartą rinko žvakes, iš kurių buvo gaminamos apkasų žvakės. Jų draugovės skautai jau kelis kartus yra tapę respublikinio skautiškų dainų konkurso „Gražių dainelių daug girdėjau“ laureatais. Du buvę jų draugovės skautai Dominykas Židonis ir Dovilė Židonytė užima vadovaujančias pareigas Lietuvos skautijos organizacijoje. Jie ir dabar noriai talkina draugovei įvairiuose renginiuose, veiklose.
Skautai – visuomenės pagalbininkai
„Manau, kad savanorystė šiais laikais turi didžiulę reikšmę. Juk savanoriai neatlygintinai atlieka visuomenei naudingą veiklą. Jauni žmonės savanoriaudami prasmingai leidžia laiką, susiranda naujų draugų, išmoksta bendrauti. Skautai taip pat prisideda prie savanoriško darbo: dalyvauja „Maisto banke“, padeda įvairiuose renginiuose, stovyklose, bibliotekose. Prasidėjus koronaviruso (COVID–19) pandemijai, daug skautų atliko gerus darbus visuomenei: budėjo karštojoje koronaviruso linijoje, aprūpino senjorus maistu, kad jiems nereikėtų eiti iš namų, telefonu bendravo su karantinuotais žmonėmis, konsultavo atvykusius jūros ir oro uostuose ir daug kitokių darbų“, – pasakoja R. Liaugaudienė.
Jaunimui – atverti širdis ir veikti
Rita ragina jaunus žmones neužsidaryti savyje, o išbandyti save skautiškoje veikloje, savanoriauti, dalyvauti įvairiose organizacijose.
„Juk skautavimas – tai gyvenimo būdas, kur vadovaujamasi skautų šūkiu: „Dievui, Tėvynei, artimui!“. Mes, skautai, esame viena šeima, kur vienas į kitą kreipiamės – sese, broli, stovyklaujame miškuose, miegame palapinėse, maistą gaminamės ant laužo, darome gerus darbus, padedame tiems, kam reikia pagalbos, daug žaidžiame, mokomės lietuviškų dainų, diskutuojame įvairiausiomis temomis“, – pasakoja ji.
Ir dar priduria: „Kalbant apie dabartinį jaunimą, jis turi labai daug laisvių, galimybių, bet labai daug ir neigiamų dalykų tyko jauno žmogaus – narkotikai, alkoholis, rūkymas, socialiniai tinklai, nusikalstama veikla. Reikia turėti „tvirtą stuburą“, norint atsispirti visoms negeroms pagundoms. Čia į pagalbą ateina įvairios jaunimo organizacijos, būreliai, savanorystė. Tik reikia netingėti įsijungti į patinkančią veiklą, parodyti iniciatyvą.“
Be to, Rita pastebi, kad dabartiniam jaunimui trūksta pilietiškumo. Labai daug abejingumo, apatijos, nenoro bet ką daryti. Aišku, yra labai gražių pilietiškumo pavyzdžių tarp jaunimo. Skautai kasmet birželio 14-ą dieną vyksta dviračiais iš Naujamiesčio į Gustonių geležinkelio stotį, kur padeda gėlių, uždega žvakutes, padainuoja tremtinių dainų, paminėdami tragišką tautos įvykį – Lietuvos žmonių trėmimų pradžią į Sibirą ir kitas Rusijos vietas.
„Aš labai džiaugiuosi, kad esu šios nuostabios organizacijos narė. Pasijuntu puikiai, kai sutinku buvusią skautę, o ji sako: „Vadove, suvalgiau ledų porciją, popierėlis liko, negaliu išmesti bet kur, nes skautai taip nedaro. Skautas – gamtos draugas. Ir nešuosi tą popierėlį per visą miestą namo, – džiaugiasi R. Liaugaudienė ir priduria: – Nepalikti skautų įkvepia vaikų žibančios smalsios akys, jų noras pažinti savo kraštą, gebėjimas atsipalaiduoti miške, žygyje ar stovykloje.“
Įvertinimas – garbė ir atsakomybė
Sužinojusi, kad tapo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureate, R. Liaugaudienė buvo maloniai nustebusi. „Tai didžiulė garbė, atsakomybė ir svarbus įvertinimas“, – sako ji.
Šis apdovanojimas – tai R. Liaugaudienės nuoširdaus darbo, meilės savo kraštui ir žmonėms įvertinimas. Tai pavyzdys, kaip vienas žmogus gali padaryti didelius pokyčius ne tik savo bendruomenėje.
Be to, jos veikloje yra daug sąsajų su Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimo vertybėmis. „Gyvenu pagal skautišką šūkį „Reikia kasdien padaryti po gerą darbelį“, darbais, o ne žodžiais mylėti savo Tėvynę Lietuvą, puoselėti lietuvybę, – sako Rita. – Ir toliau, kiek leis sveikata, jėgos, dalyvausiu skautiškoje veikloje, auginsiu mažuosius skautus“.
