Devintą dešimtmetį skaičiuojantis panevėžietis Marijonas Gečas – tikras krepšinio fanas – savo namuose įkūrė sportinių pasiekimų muziejų. Ant sienų tarsi parodoje išskleistas visas šeimininko gyvenimas. Tiesa, apžiūrėti Marijono iškovotus medalius gali ne kiekvienas – moterų į namus jis griežtai neįsileidžia. „Bijau apkalbų“, – LRT TELEVIZIJAI tikina krevetėmis savo katiną Lordą maitinantis našlys.
Marijonui Gečui vienas kambarys jo bute – pats mieliausias. Ant sienų tarsi parodoje išskleistas visas šeimininko gyvenimas. Ir jokios kitos temos, tik sportas: pagyrimo raštai, apdovanojimai, medaliai, nuotraukos su žymiais sporto veikėjais – toks nostalgiškas grįžimas į laikus, kurių šiandien taip ilgisi aukštas ir lieknas 86-erių vyras.
„Aš save visą laiką ragindavau: Mariau, reikės daug kantrybės po to apdovanojimo, juk po to bus kitos varžybos, treniruotės, pasaulio bokso čempionatai. Aš – komentatorius, ir komentuodamas visų pirma prisimenu: aš einu į priekį ir tik į priekį“, – entuziastingai pasakoja Marijonas.
M. Gečo buvo pilna visur, kur tik vykdavo varžybos, kurias jis pats ir organizuodavo. Jis buvo ir komentatorius vietos radijuje, ir sporto žurnalistas Panevėžio laikraščiuose. O kur dar treniruotės, tarptautinės varžybos ir olimpinės žaidynės, daugybės draugų ir veiklos pilnos dienos. Ir staiga – tuštuma ir vienatvė. Vis dėlto Marijonas nosies nenukabina ir patikina, kad krepšinio kamuolys jį prablaško.
Marijonas netapo profesionaliu krepšininku, nors ir žaidė rezervinėje „Žalgirio“ komandoje, vilkėdamas devintu numeriu paženklintus marškinėlius. Šiandien panevėžietis dėl to kaltina savo charakterį, sako, pakišo koją per didelis pasitikėjimas savimi ir kategoriška nuomonė. „Aš gyvenime buvau savanaudis […]“, – nedaugžodžiauja pašnekovas.
Galiausiai M. Gečas ėmėsi organizacinio darbo. Jam tai puikiai sekėsi, bet nuo krepšinio nenutolo – apie jį, tikina vyras, išmano viską! Marijonui nepatinka, kad krepšininkai į komandą surenkami iš viso pasaulio ir dar pyksta, kad arenoje pasodinamas ne po krepšiu – norėtų ne tik viską iš arti matyti, bet ir girdėti. Be to, M. Gečas pageidautų po kiekvienų rungtynių pats apdovanoti rezultatyviausią krepšininką.
„Aš prašau, kad mane pasodintų prie krepšio, kur yra krepšinio stovelis, kad aš pajusčiau tą „pyp, perduok tą kamuolį, pyp!“, kad aš gyvenčiau pats. Gi taip buvo, taip reikėjo gyventi ir taip sako ir dabar!, – kalba tikras krepšinio varžybų aistruolis. – O man sako, kad nereikia būti tuo, kuris nori save rodyti.
Man net apdovanoti kartais neleidžia. Ir aš tada su savo dovana pareinu namo, pasistatau 50 gramų. Čia pat ir katinėlis prieina, pradeda kniaukti. Žinau, ko jam reikia – duodu valerijono. Kai jis pradeda kniaukti, aš pradedu šokti.“
Marijonas dienas namuose leidžia su katinu Lordu. Turbūt vardas parinktas neatsitiktinai, mat Marijonas jį maitina tik krevetėmis.
„Kasdien jam krevečių duodu, o pats valgau kaulus ir sriubą. Kažkada Lordui septynis patiekalus padėjau, tai tik krevetes valgė. Tai dabar jomis tik ir maitinu“, – katino Lordo mitybos subtilumus paaiškina panevėžietis.
Mirus žmonai, Marijonas į namus neįsileidžia nė vienos moters. Nors pagundų būta, tačiau, tikina vyras, jam būtų gėda prieš savo vaikus.
„Bijau apkalbų. Aš žinau, kad čia kas ateis, nusivils, – sako Marijonas. – Ir ne dėl to, kad aš santykiauti nesugebu. Ne. Man ir vaistų nereikia. Tačiau man užtenka susapnuoti moterį ir aš ją jau turiu rankoje. Man būtų gėda prieš savo suaugusius vaikus ir anūkus.“
Marijonas su jauduliu prisimena tą dieną, kai „Lietkabelio“ klubas pakvietė jį, vieną iš trijų klubo įkūrėjų, į treniruotę. Vyras buvo toks laimingas, tarsi milijoną loterijoje laimėjęs. Marijonas iš Panevėžio krepšinio komandos direktoriaus rankų gavo dovanų – kamuolį su visų „Lietkabelio“ krepšininkų ir trenerių parašais.
