Motinos meilė – kaip okeanas: neišmatuojama, neišsenkanti ir labai įvairi

Motinos meilė – kaip okeanas: neišmatuojama, neišsenkanti ir labai įvairi

Arneta MATUZEVIČIŪTĖ ("Tėvynė") / Asmeninio albumo nuotr.

Kaip netikėtai gali pakrypti likimo takas. Planuoji vieną, o įvyksta visai kas kita. Gyveni vienoje Lietuvos vietovėje, o netikėtai sutikus tau skirtą žmogų atsiduri visai kitoje. Ir taip nė nepastebi, kaip pralekia beveik 40 metų, į ranką jau kimba ir anūkai. Labiausiai užburiantis tai motinos atsidavimas, jos meilė. Tai, ko išmoko ji, nešiojamės su savimi visą gyvenimą…

„Pažiūrėkite, kokia Lietuva yra išdidi. Ji galinga, stipri valstybė turėtų būti, nes ji turi labai stiprius žmones, kurie nebijojo stoti prieš tankus. Pirmiausia pagarba Dievui, Tėvynei ir šeimai, – sako Žibutė Stasiūnienė. – Tai mūsų papročiai, mūsų esatis, kurią ir turime perduoti savo vaikams.“

BIC

Jos ir Antano Laimučio Stasiūno šeimoje užaugo šeši vaikai, kurie sekmadienį skubės mamai teikti gėles. Motinos dieną tai taps padėka ne tik už suteiktą gyvybę, tai bus padėka už visas pamokas, už asmenybės formavimą, už dėmesį ir pasiaukojimą.

Šalis ta pati – o kai kas skiriasi 

Iš Žemaitijos kilusi Žibutė Stasiūnienė jau daugiau nei 36 metus gyvena netoli Skaistgirių. Čia ji atitekėjo.

„Su vyrus susipažinome atsitiktinai. Jis mane pavėžėjo žvarbią vasario popietę, po to kai greta parduotuvės esančioje baloje sušlapau batus. Susipažinome, trejus metus draugavome ir po vestuvių persikėliau gyventi į Skaistgirius“, – pasakoja Ž. Stasiūnienė.

Ji pastebi, kad atėjus iš kito krašto jaučiamos papročių skirtybės, kitoks bendravimas, minčių raiška. Anot pašnekovės, aukštaičiai laisvesni, lengviau kokį žodį tarsteli, o žemaičiai – kiek labiau užsisklendę, iš jų pasisakymo taip lengvai neišpeši. Gal dėl to žemaitiško būdo Žibutė jaunystėje ir vieną kitą nemalonų susidūrimą su saugumiečiais turėjo.

„Žinote kaip yra, tau yra įkalta į galvą, kad tiesa yra didžiulė vertybė, kaip ir laisvė, tai kaip ir nebesusimąstai nei kas priešgyniauja, ima nerūpėti, kad kas kokią blogybę padarys“, – atkreipia dėmesį moteris.

Žibutės ir Antano Laimučio Stasiūnų šeima pasitiko ne vieną gražią sukaktį. Štai šioje nuotraukoje pora pozuoja per savo koralinių vestuvių metines su dukromis Laima ir Almina.

Iš šeimos į šeimą

Netrukus septyniasdešimtąjį jubiliejų minėsianti moteris užaugo Skaudvilės bažnytkaimio, karininko ir tuometės pirmosios ūkininkų mokyklos absolventės šeimoje. Tėvų dėmesiu Žibutė dalijosi su broliu ir seserimi. Šeima būtų buvusi gausesnė, tačiau pokario metas nusinešė mažų vaikų gyvybes.

„Tėtis buvo labai stiprus žmogus, kuris mūsų nebaudė, nešaukė ant mūsų, tačiau mokėjo auklėti taip, kad aplink būtų tvarka. Turėdavai suprasti, kad jei jau jis žiūri – tai kažką darai ne taip. O štai mama buvo taktiška, rami, labai dosni“, – prisimena dabar jau pati šešių vaikų mama ir aštuonių anūkų močiutė.

Žibutė Stasiūnienė atvirauja, kad pati apie didelę šeimą niekada nesvajojo. Norėjo vieno vaiko ir galimybės kibti į psichologijos studijas. Tačiau likimas išradingas pokštininkas, nudžiuginęs moterį keturiomis dukterimis ir dviem sūnumis.

„Mama kaip ir nenorėjo didelės šeimos, bet čia viską daro vyriškasis pradas: turi ypatingai norėti vyras ir ypatingai mylėti moteris, tada ir moteris užsinori vaikų“, – prasitaria vyriausioji šeimos dukra Elona Stasiūnaitė-Švipienė.

Žibutė Stasiūnienė pasakoja, kad tėvai mokė nesmerkti kitų, stengtis suprasti aplinkinius, puoselėti tradicijas, užjausti, padėti, mylėti, o visa tai ji ir savo šeimoje stengėsi perteikti.

„Ir ne tik šeimoje. Iki vedybų dirbau darželyje, ten grupėje buvo 28 vaikai, tai net direktorė stebėjosi, kodėl jie tokie drausmingi. Jokios paslaptie nėra. Pirmiausia reikia vaiką mylėti, jam tai parodyti ir tada ieškoti susikalbėjimo, net ir su mažiausiuoju, – pasakoja pašnekovė.  – Tai, ką turi gero, gražaus, meilę medžiui, gamtai, gėlei, archajiškumui, tautosakai, tautodailei, bandai pernešt ir į tą vietą, į kurią persikėlei gyventi.“

Vaikų auklėjimas – atsakomybė

Žibutė pripažįsta, kad šeši jos vaikai buvo išdykę. Augo jie vienkiemyje netoli Skaistgirių, į darželį niekada nėjo, bet prireikus ir darbuose gelbėdavo.

„Eidavome dirbti mes – pasiimdavome ir juos. Nebuvo taip, kad paleidi juos ir jie kaip vėjas skrieja. Bet jie patys stengėsi labai mokytis, lankyti būrelius, muzikos, dailės mokyklas. Po mokyklos Elona baigė socialinius mokslus, Almina nepaprastai gabi rankdarbiams, Salvinija mokėsi vadybos, Laimutė gyvena Prancūzijoje, gražiai kalba prancūziškai. Gediminas baigė miškininkystę, Mindaugas tapo savanoriu kariuomenėje. Džiaugiamės, didžiuojamės savo vaikais“, – kuklindamasi vardija mama.

Pašnekovė atskleidžia, kad Stasiūnų šeimoje vaikus auklėjo ji, ne vyras. Pati pasvarsto, gal dėl to, kad pati taip buvo auklėta.  Galima pastebėti, kad šios vaikai labai gerbia tradicijas, jas puoselėja, kuria projektus, kurie įtraukia ir aplinkinius neužmiršti turimų šaknų, savų ištakų.

„Aš norėčiau būti kukli, ne dėl manęs visa tai. Gal greičiau tai yra ką tu turi, kokie tavieji genai, kokie protėviai… O ir mokytojai mokykloje labai daug kuo prisidėjo. Visi vaikai mūsų šeimoje mokėjo dalytis, niekas nesistengė kažkam pakenkti, nuskriausti. Manau, kad požiūris, polinkiai ne tik šeimoje užgimsta, kai ką ir su gimtimi atsinešame“, – atkreipia dėmesį Ž. Stasiūnienė.

Linki užauginti bent tris vaikus

Sunkiausia, anot pašnekovės, buvo pati šeimos kūrimo pradžia. Nauja vieta, nauji namai… Mėgino Žibutė savo mamai pasiguosti.

„Mama pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Blogas tas paukštis, kuris savų plunksnų nepaneša“. Nuo tada stengiuosi niekada nesiskųsti“, – atvirauja moteris.

Pozityviu požiūriu didžiąją savo gyvenimo dalį dalijusis su vaikais, šiuo metu jį bando įskiepyti ir anūkams. Moteris su jais keliauja ne tik po Lietuvą, bet aplanko užsienio šalis. Nestokojanti entuziazmo ji savoje sodyboje per šventes priima ne tik didelę šeimą, bet ir giminaičius susibūrimams sukviečia.

„Mūsų mama šeimoje kaip viešieji ryšiai, – juokiasi greta sėdinti Elona. – Tikriausiai per ją mes išmokome palaikyti vienas kitą, glaudžiai bendrauti, burtis, padėti vieni kitiems. O tėtis kiek tylesnis, bet savų tikslų per darbą pasiekiantis žmogus.“

„Linkiu dalintis, sakyti tiesą, tas gerumas neatsiranda iš kažkur tai… Reikia dairytis, matyti pozityvą. Daug gražių dalykų yra, žmonės stato, gamina, sodina. Tėvynė turi būti puoselėjama. Todėl linkiu gausių šeimų – bent po tris vaikus turėti: vieną motinai, vieną tėvui ir vieną tėvynei“, – šmaikštaudama linkėjimų nepagaili Žibutė.

„Be gražaus pasakojimo apie šeimos vertybes, po ta gražia kepure slepiasi kūnas, kuris yra pavargęs nuo pareigų, bet tuo pačiu metu stovi su labai išdidžia siela. Žmogaus galimybės yra neribotos, jei turimas tvirtas pamatas ir meilė šeimai“, – pašnekesį apibendrina vyriausioji Stasiūnų šeimos dukra Elona.

AIK

H2Auto plovykla

EXPO

Labirintų parkas

Mano namukas

Dattoo tattoo

PIC

NĖRA KOMENTARŲ

Atsakyti

JP.LT už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.LT pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.