Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS) – valstybės remiama sukarinta visuomeninė organizacija, į kurią aktyviai įsitraukia vis daugiau šalies moterų. Paklaustos, kaip jaučiasi griaudamos visus nusistovėjusius stereotipus visuomenėje apie moterų ir karinių organizacijų nesuderinamumą, LŠS narės tikina, jog apie tokias nuostatas jau seniai pamiršusios, o mokėti ginti savo Tėvynę – kiekvieno pareiga.
Prisijungti paskatino neramumai Ukrainoje
„Mano istorija LŠS prasidėjo nuo 2014 m. įvykių Ukrainoje. Dažnai su draugais kalbėdavomės, kaip mes patys elgtumėmės tokioje situacijoje. Galiausiai diskusijas užbaigdavome vieningai sutarę, kad tikrai liktumėme ginti savo Tėvynės. Šiame kontekste man klausimų kėlė ir mano, kaip moters vaidmuo, – svarstydavau, kaip galėčiau prisidėti. O štai įstojusi į sąjungą gavau atsakymą. Ir nė kiek nenusivyliau“, – apie savo prisijungimą prie LŠS pasakoja šaulė Jurga Navickienė.
LŠS rengimo koncepcija pagal pareigybes ir atsakomybes organizacijoje skirstoma į tris rengimo kryptis: „žalioji“, „geltonoji“ ir „raudonoji“. Nors dažniausiai moterys renkasi nekinetinę veiklą ir „geltonąją“ kryptį, kuriai priklauso daugybė pareigybių tiesiogiai nesusijusių su ginklu, J. Navickienė priėmė kiek kitokį sprendimą.
„Abu su vyru priklausome koviniam būriui. Neslėpsiu, iš pradžių aš sunkiai save įsivaizdavau šiame būryje, – atvirauja pašnekovė. – Mat LŠS priklauso nemažai žmonių, kurie yra lengvai išprotėję dėl ginklų. O man ginklas niekada nebuvo tas objektas, kuris mane labai žavėtų. Bet kuo toliau, tuo labiau aš pradedu pažinti ginklą ir jis man nebeatrodo toks baisus“.
Ne tik karybos žinios, bet ir turiningas laisvalaikis
Tuo tarpu vos 15-os metų į LŠS įstojusi ir jaunąja šaule tapusi Viktorija Jefremovaitė šiai organizacijai priklausė iki pilnametystės. Vėliau, ieškodama naujų patirčių, mergina sustiprino Krašto apsaugos savanorių pajėgas, tačiau vis dar laiko save šaule.
„Kai buvau jaunoji šaulė veiklos tikrai netrūko. Vyko įvairiausi žygiai, buvome supažindinti su kario profesija, buvo be galo įdomu. Nuo 18-os metų visi jaunieji šauliai yra skirstomi į būrius. Tai nėra žmonių pagrindinė gyvenimo veikla, tad pritrūkus naujų, su karyba susijusių patirčių, aš pasirinkau tarnauti Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Nepaisant to vis dar jaučiuosi LŠS dalimi, visada, kai tik galiu ir manęs reikia, prisijungiu prie LŠS nekinetinės veiklos – esu paramedikė“, – pasakoja V. Jefremovaitė.
Vadinamieji nekinetiniai specialistai organizacijoje ruošiami nesmurtiniam pasipriešinimui, ginkluotąsias pajėgas remti savo karinėmis-specialybinėmis žiniomis ir veiksmais. Šiam būriui priklauso ryšininkai, paramedikai, medikai, vairuotojai, IT specialistai, virėjai ir pan.
Organizacijos variklis – žmonės ir vidinė stiprybė
Abi pašnekovės sutinka, kad dažniausiai moteris galima pamatyti nekinetinėse veiklose, tačiau visai nesvarbu, kokiam būriui priklausai, LŠS stiprybė – visuomet puiki atmosfera ir noras ginti Tėvynę.
„Prieš ateinant į šią organizaciją buvo tokia baimė, kad į mane žiūrės pašaipiai, klaus, ką aš čia veikiu su savo sijonu, nes aš esu švelnios prigimties, bet likau daugiau nei sužavėta. Žmonės čia – be galo malonūs. Visi labai išsilavinę, kultūringi, paslaugūs, humoras – aukščiausios klasės, intelektualus. Man niekada neteko išgirsti komentarų, kad esu moteris ir ko nors nesugebėsiu. Priešingai – sulaukiu be galo daug palaikymo net ir gyvenime“, – savo patirtį LŠS komentuoja J. Navickienė.
Organizacijos vidinę stiprybę kaip vieną didžiausių pranašumų išskiria ir V. Jefremovaitė: „LŠS sutikau daugybę puikių žmonių. Vos išgirdus šį pavadinimą mane aplanko pačios šilčiausios mintys. Kai tapau šaule labai laukdavau pratybų, kovinių ir nekovinių užsiėmimų, kai lakstydavome po miškus, aplinkiniai dažnai stebėdavosi, kam man to reikia. Tačiau vidinis palaikymas yra nuostabus. Tik pabandęs supranti, ką iš tikrųjų reiškia būti tokios organizacijos dalimi ir kad tai toli gražu nėra tik vyrų užsiėmimas.“
Moterys pranašesnės už vyrus?
Nors visuomenėje vis dar sklando stereotipai, kad karinė veikla ir moteriškumas – nesuderinama, tačiau apie tai išgirdusios kalbintos šaulės tik šypsosi.
„Esu tikra, kad tam tikrose situacijose LŠS moterys yra gerokai pranašesnės už vyrus. Fizine jėga, galbūt, mes ir nusileidžiame jiems, tačiau moterų kruopštumas, atidumas ir intuicija yra vieni didžiausių pranašumų. Ir tai pasiteisina tiek kovinėje, tiek nekovinėje veikloje. Iš tiesų gaila, kad moterų organizacijoje nėra labai daug ir tam, natūralu, įtakos turi vis dar visuomenėje vyraujantys stereotipai“, – tikina J. Navickienė.
Kaip teigia pašnekovė, visuomenėje įsišaknijusius stereotipus geriausiai paneigia LŠS veikla. „Šioje sąjungoje yra daugybė funkcijų, kurios nereikalauja fizinių pastangų, nereikalauja valdyti ginklo, bet yra labai svarbios. O kai papasakoju draugėms apie savo veiklą ir kokia tai yra garbinga organizacija, kokie motyvuoti, išsilavinę, palaikantys, šmaikštūs žmonės mus čia supa, jos supranta, kad tai nėra taip baisu ir ima svarstyti galimybę prisidėti prie Tėvynės gynybos“, – pasakoja J. Navickienė.
„Atsimenu, kad kai buvau jaunoji šaulė, net dviejų iš trijų būrių vadės buvo merginos. Taip pat pastebiu, kad pastaruoju metu merginų skaičius LŠS tendencingai didėja. Ir nors tai labai džiugina, organizacijoje nėra jokio skirstymo pagal lytis – visi turime mokėti ginti savo Tėvynę“, – pabrėžia V. Jefremovaitė.
Tuo tarpu svarstančiosioms prisijungti prie LŠS, tačiau prisibijančioms ginklų J. Navickienė pirmiausia pataria išmėginti jėgas nekinetinėje veikloje. „Kai žinai, kad gera darai ne tik sau, kaip asmenybei, bet ir savo Tėvynei, tokio šanso tiesiog negalima praleisti. Prisijunkit – esu tikra, kad moterys gali labai daug!“, – ragina J. Navickienė.
