Mary Anning labai gerai pažinojo paplūdimius – visą savo gyvenimą ji praleido Anglijos pietinėje pakrantėje, garsėjusioje uolingais skardžiais ir juose besislepiančiomis fosilijomis. Lankydama sekmadieninę mokyklą M. Anning teišmoko skaityti ir rašyti, tačiau tėvas jai įdiegė puikius fosilijų medžioklės įgūdžius.
Šios tėvo pamokos bei pačios moters atkaklumas vėliau ir nulėmė tai, kad XIX a. pradžioje ji tapo viena iš paleontologijos mokslo pradininkių.
Kai M. Anning tebuvo 12 metų, iš akmens ji išlaisvino milžiniško padaro skeletą – tai buvo prieš šimtus milijonų metų gyvenusio jūrų roplio ichtiozauro fosilija. Ilgainiui moteris tapo tikra fosilijų medžioklės eksperte, visus stebinusia savarankiškai įgytomis geologijos bei kadaise gyvenusių organizmų anatomijos žiniomis. Jos radinių kolekciją nuolat papildydavo nauji egzemplioriai: ir nedidelės, neįprastus akmenis primenančios, fosilijos, ir dar niekad pasaulyje nematytų roplių skeletai.
Suakmenėjusios kadaise gyvenusių organizmų liekanos gerokai šokiruodavo visuomenę. Suprasti, kodėl fosilijomis virtę gyvūnai nebeegzistuoja, buvo nelengva – juk apie natūraliąją atranką tais laikais dar niekas nežinojo.
Iš neturtingos šeimos kilusi ir oficialaus išsilavinimo neįgijusi M. Anning niekada nebuvo oficialiai priimta į mokslininkų bendruomenę. Nepaisant to, jos radinius noriai supirkinėdavo žymūs muziejai, su ja konsultuotis suvažiuodavo mokslininkai.
Nepaprastai gabios fosilijų medžiotojos radiniai padėjo jiems perprasti, kas gi dėjosi mūsų planetos praeityje ir kaip vystėsi gyvybė. Šios žinios galiausiai prisidėjo net ir prie evoliucijos teorijos suformulavimo.
