Moteriškas pomėgis dovanoja jaukią namų šilumą

Moteriškas pomėgis dovanoja jaukią namų šilumą

jurate stanislovaitiene 2Artėjant artimo žmogaus šventei velžietė Jūratė Stanislovaitienė niekada nesižvalgo į parduotuvių lentynas – nebent tai būtų audinių parduotuvė. Kūrybingos moters galvoje ima suktis galybė idėjų, ji ieško tinkamo audinio, dėlioja spalvines gamas ir atėjus šventei dovanoja mielą rankdarbį – kartu su savo rankų šiluma. Taip atsiranda Provanso stiliaus prijuostė seseriai, padėkos širdelės vyro jubiliejaus svečiams, išskirtinio dizaino kuprinė mylimai dukterėčiai.

„Verksiu, bet padarysiu, kaip noriu“

Jūratės rankdarbiai – ne tik dovanoms skirti: apie moteriškiausią jos pomėgį primena namus puošiančios pagalvėlės, servetėlės, originali ir dažnai vis kitokia rankinė ant peties, prekes parduotuvėje moteris deda į spalvingus lininius pirkinių krepšius ir dažnai sugauna kitų moterų žvilgsnius, puošiasi pačios siūtais ir megztais drabužiais.

BIC

„Brangus šis mano hobis, – šypsosi dailių rankų moteris. – Bet aš ne materialistė, aš romantikė, tad jis mane „veža“, dovanoja malonumą, apsaugo nuo negerų minčių.“

J. Stanislovaitienė siuva namų puošybos elementus, rankines, kosmetines, akinių dėklus, pieštukines, siuvinėja kryželiu, įmantriausiais raštais mezga virbalais, neria vąšeliu.

„Ką tik pamatau naujo, man būtinai reikia išmokti, – pasakoja velžietė. – Štai pamačiau, kaip gražiai siuvinėja atlasine juostele – ir aš turiu mokėti. Turiu žemaitiško ir suvalkietiško kraujo, ką sumanau, būtinai turiu išmokti. Jei labai sunku, galvoju, kad kiti žmonės tai moka, tad kodėl gi aš negaliu. Štai buvau sumaniusi išmokti gobelenus austi. Iš cecho viršininkės pasiskolinau staklytes. Pabandžiusi supratau, kad nieko neišeina. Verkiu prie staklių ir galvoju, kad vis tiek turiu išmokti. Paskambinau stakles paskolinusiai viršininkei ir pasiprašiau kitą dieną išeiginės. Ir vis tiek išmokau. Ir dabar taip yra – verksiu, bet padarysiu taip, kaip norėsiu.“

Nemėgsta nuobodybės

Jūratė prisimena, kad jos polinkis rankdarbiams išryškėjo jau vaikystėje. Močiutė verpdavo, o mergaitė, ieškodama mielo užsiėmimo, priprašė, kad ją megzti išmokytų. „Buvau gal aštuonerių, gal dešimties metų, bet jau kažką narpliodavau, – pasakoja J. Stanislovaitienė. – Ūgtelėjusi tai sijoną, tai kitokį drabužį pasisiūdavau, bet ne dėl pomėgio, o labiau iš reikalo – nelengvai mama mus tris augino.“

Baigusi aštuonias klases labai gerai besimokiusi mergina išvažiavo į profesinę mokyklą Šiauliuose mokytis siuvėjos amato. Išmoko, pradėjo dirbti ir labai greitai pajuto, kad nemėgsta monotoniško darbo, nemyli nuobodybės, tad siuvimo fabrike dirbti negalės. Be to, Jūratė labai kruopšti, niekada nesiuva paskubomis, nepalieka kaboti siūlų, o toks darbas yra nespartus, taip dirbdama siuvimo fabrike net pragyvenimui neuždirbsi. Pasirinkimo nelabai buvo, tad ilgainiui siuvimo monotonija, kai baigusi paltą imiesi kito tokio paties, po kurio – dar daugybės tokių pat, įgriso, ir moteris ėmėsi kitokių darbų.

„Tačiau taip jau yra, kad laikui bėgant širdyje tūnantis pomėgis vis tiek išlenda. Panorėjau pasisiūti sau ką nors gražaus. Taip ir prasidėjo – vieną rankinę, kitą, prijuostę… Vis tiek negaliu nieko neveikti, ir televizorių žiūrėdama turiu dirbti“, – pasakoja J. Stanislovaitienė.

Kiekvieną kartą ėmusis siuvinio ar mezginio sakosi jaučianti didžiulę atsakomybę, tad darbą atliekanti preciziškai. Kartą moteris paprašė per labai trumpą laiką pasiūti suknelę, o į Jūratės nuogąstavimus, kad laiko per mažai dailiam drabužiui pasiūti, atsakė, jog nesvarbu vidinė pusė, svarbu, kad apsirengus gražiai atrodytų. Jūratė iškart atsakė – ne čia pataikėte, bet kaip aš nedirbu.

„Gerbiu ir savo darbą, ir save, ir klientą, – paaiškina moteris. – Esu priekabi pati sau. Štai pasiuvu rankinę ir jei matau, kad kažko trūksta, taisau tol, kol lieku patenkinta.“ Būna, kad reiklumas sau išprovokuoja ir netikėtas situacijas. Nuėjusi į užuolaidų saloną užsisakyti romanečių pasibaisėjo pakabintu pavyzdžiui ir draugiškai patarė: „Jei gražiai siuvate romanetes, nukabinkite šį pavyzdį.“

Reikia tik kruopštumo, fantazijos ir kantrybės

Kopijuoti moteris pasakoja nemėgstanti, pasiskolinanti tik vieną kitą detalę, o tolesnį darbą padiktuoja fantazija. Jei mezga megztuką, numezgusi juosmenį jau žino, kaip jis atrodys. „Porą megztukų buvau nusimezgusi tiksliai pagal katalogą, bet nė vieno nenešiojau, išardžiau“, – apie poreikį kurti savitą stilių kalba J. Stanislovaitienė. Būna, kad nusipirktas gražus audinys spintoje praguli pusmetį, kol ateina jam naują pavidalą suteikianti idėja. Būna, kad pradėjus kurti idėjas nejučiom ateina trečia valanda nakties. Jei darbinga nuotaika, Jūratė gali kruopščiai darbuotis prie siuvamosios mašinos nuo ankstaus ryto iki nakties ir užsispyrusiai pabaigti ką pradėjusi.

Nors verslo iš savo pomėgio moteris nedaro, atsiranda žmonių, norinčių rankų darbo kūriniais papuošti namus, kreipiasi ir ieškantieji mielos dovanėlės. Didysis darbymetis būna prieš Kalėdas, kai prasideda ir dovanų, ir dovanų maišelių paieškos. Prieš šias Kalėdas Jūratės siūti dovanų maišeliai keliavo į JAV, Vašingtono lietuvių bendruomenę, buvo skirti dovanoms aukštiems diplomatams.

„Nėra čia taip ypatinga, – kukliai šypsosi dailiarankė savininkė. – Manau, jog to gali išmokti kiekviena moteris, nors kiek mokanti siūti, turinti siuvamąją mašiną. Audinių dabar juk toks didelis pasirinkimas. Reikia tik kruopštumo, fantazijos ir be galo daug kantrybės.“

AIK

Labirintų parkas

Mano namukas

Biuro verslas

Dattoo tattoo

Panevėžio gimtadienis

PIC

NĖRA KOMENTARŲ

Atsakyti

JP.LT už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.LT pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.