2011 m. kovo 11 d. įvyko didžiausias Japonijos istorijoje fiksuotas, devynių balų pagal Richterio skalę, žemės drebėjimas. Drebėjimas buvo toks stiprus, kad tapo vienu iš penkių galingiausių stebėtų žemės drebėjimų nuo XX amžiaus pradžios.
Žemės drebėjimas sukėlė cunamį, kurio banga prilygo maždaug 12 aukštų namui. Nelaimė įvyko Fukushima Dai-ichi elektrinėje, kuri turi šešis reaktorius. Milžiniškos cunamio bangos nesunkiai persirito per apsauginę elektrinės sieną.
Užtvindytoje teritorijoje, vandens lygis viršijo net 15 metrų aukštį. Projektuojant Fukushima Dai-ichi, buvo modeliuojama, kad aukščiausia cunamio banga jos aplinkoje gali būti maždaug apie 3 metrų aukščio. Užplūdęs vanduo visiškai nutraukė elektros tiekimą.
Užteršto vandens nuotėkio suvaldymas tapo didele problema, tad buvo nuspręsta aplink jėgainę pastatyti požeminę ledo sieną. Pagal vyriausybės finansuojamą projektą, į žemę buvo įleisti vamzdžiai, kuriais cirkuliuoja šaldančioji medžiaga. Kiekvienas vamzdis aplink save tam tikru spinduliu užšaldė gruntą.
Tokiu būdu buvo sukurtas vientisas, net pusantro kilometro ilgio, įšalo barjeras. O -30 ºC įšalas, planuojama, bus palaikomas iki 2021 m.
Saugant darbuotojus, apžiūrėti reaktorių patalpas buvo pasiųsti per atstumą valdomi robotai. Net specialiai tokioms sąlygoms dirbti paruošti robotai nuolat strigo ir gedo. Kas nutinka, kai radiacija apšvitina robotą? Jei jonizuojančiosios radiacijos dalelės pataiko į variklį, tai nieko baisaus. Tačiau jos pažeidžia valdymo sistemas.
Nuolatinis bombardavimas išveda iš rikiuotės kompiuterių procesorius, atmintį, kitą elektroniką ir galiausiai robotas neklauso komandų ir tampa nevaldomas. Dalis robotų taip sugedo, kad sugrąžinti jų nepavyko.
