Visatos sunaikinimas įvyktų susidūrimo su neigiamos energijos burbulu metu, perspėjo mokslininkai. Beje, šis procesas jau gali būti prasidėjęs.
Pagrindinė dalelė, kuri suteikia masę visoms Visatos materijoms, vieną dieną gali privesti iki jos sunaikinimo, atskleidė fizikai.
Ekspertai teigia, kad mūsų kosmosas gali užsibaigti lygiai taip pat staiga, kaip ir prasidėjo, susidūrimo su neigiamos energijos burbulu metu, kurį sukūrė Higgso bozonas – vadinamoji „dieviškoji dalelė“.
Lėta mūsų Visatos baigtis buvo prognozuota Standartinio modelio teorijos dalelių fizikoje, kurią mokslininkai naudoja aiškindami pagrindines sudedamąsias materijos dalis.
Jėga, vadinama tamsiąja energija, skatina spartėjančią Visatos plėtrą, kuri tęsis iki kol viskas susilies į šaltą, neturinčią ryškių bruožų bedugnę. Tačiau naujausias tyrimas teigia, kad visa ko galas gali ateiti su trenksmu, per maždaug 10×139 metų.
Dar blogiau, kad už šio dramatiško, bet kokios galimos gyvybės egzistavimo galo slypintys procesai jau gali būti prasidėję, impulsą tam gavus iš sąveikos su juodąja skyle.
Mokslininkai iš Harvardo universiteto šiuos stulbinančius atradimus atliko tirdami tai, kas jau mums buvo žinoma apie dalelių mases ir kaip jo sąveikauja. Higgso bozono masė, kaip manoma, siekia 125 gigaelektronvoltų.
Visgi, dėka kvantinės fizikos pokštų, Visatos dėsnių kurie aiškina subatominių dalelių sąveiką, ši masė ne visada gali būti stabili. Ekspertai teorizuoja, kad dabartinė Higgso bozono masė vieną dieną gali pasikeisti, informuoja dailymail.co.uk.
Jeigu taip nutiktų kvantinei dalelei, kuri visoms kitoms materijoms suteikia masę, tai galėtų suardyti visus procesus, kurie leidžia mūsų Visatoje egzistuoti gyvybei.
Tai galėtų sukurti besiplečiantį negatyvios energijos burbulą, kuriame mums suprantami ir žinomi fizikos dėsniai yra visiškai sunaikinami. Šis burbulas augtų ir plėstųsi, kol galiausiai apsuptų visą mūsų Visatą.
Nors tai gali atrodyti labai tolimas ir mažai realus fenomenas, visgi Standartinio modelio fizikoje esančios spragos leidžia tam įvykti, bent jau matematine prasme.
Dabartinis mūsų fizikos supratimas negali paaiškinti tamsiųjų materijų veikimo ar tamsiosios energijos, teorinių jėgų ir dalelių reikalingų mūsų Visatos funkcionavimui. Kai kurios teorijos galėtų užpildyti šias spragas, galėtų aiškinti, kad Visata plėstųsi be galo, visą laiką, be jokios numatomos pabaigos.
Visgi, vieno eksperto manymu, ši Visatos griūtis yra tikėtina galimybė, o ir juodoji skylė gali būti pakankama, kad paskatintų šių procesų vyksmą. Juodosios skylės yra tokios tankios ir jų gravitacinė trauka yra tokia stipri, kad iš jos ištrūkti negali jokios formos spinduliuotė, netgi šviesa.
Jos veikia, kaip intensyvus gravitacijos šaltinis, aplink save siurbiantis dulkes ir dujas. Intensyvi supermilžiniškų juodųjų skylių gravitacinė trauka yra laikoma tuo, aplink ką orbitoje sukasi žvaigždės galaktikose.
Ruth Gregory iš Daramo universiteto, kuri neprisidėjo prie šio tyrimo, pademonstravo, kad erdvės ir laiko kreivės, supančios mikroskopinę juodąją skylę, spindulys gali paskatinti Higgso bozono subyrėjimą.
Jeigu taip nutiktų, tikėtina, kad apie tai nesužinotume iki pat tada, kai jau būtų per vėlu
Visata, kurią mes matome iš Žemės, yra mažytė dalelė to, kas egzistuoja už mūsų Saulės sistemos ir net galaktikos ribų.
Mes galime stebėti Visatą tik maždaug 13,8 milijardų šviesmečių nuotoliu, tačiau vienas skaičiavimas, kuris remiasi visatos plėtimusi nuo Didžiojo sprogimo, Visatą pateikia kaip sferą, apimančią maždaug 92 milijardus šviesmečių.
Kiti matavimai teigia, kad Visata yra be galo didelė. Vis tai gali reikšti, kad Higgso bozono griūtis šiuo metu kažkur jau vyksta, o mes tiesiog esame pernelyg toli, kad šviesa iš šio incidento vietos jau būtų mus pasiekusi.
Kuomet ji pagaliau pasieks mus – bus per vėlu.