Siekdami pažaboti besitęsiančią sausrą vakarinėje JAV dalyje, mokslininkų komanda virš kalnų sėja debesis ir taip priverčia sniegą kristi kiek gausiau.
Vakarinės valstijos šiuo metu yra įkalintos smarkiausioje per 1200 metų sausroje, dėl kurios 61 proc. pagrindinės JAV teritorijos gyventojų susiduria su vandens stygiumi ir sausros sąlygomis.
Dedama daug pastangų šiai problemai spręsti, tarp kurių ir vandens kelių Kalifornijoje užklojimas saulės kolektoriais, tačiau kitas būdas tą daryti yra pabandyti sukelti pūgą.
Debesų sėjos konceptas, kuomet į debesis yra išskiriamos cheminės medžiagos, skatinančios sniego ir lietaus lašelių formavimąsi, buvo naudojamas nuo 1940-ųjų.
Tai dažnai naudojama priemonė Kinijoje ir dėl besitęsiančios sausros ji vis dažnesnė yra ir JAV, ypač Jutoje ir Šiaurės Dakotoje, kur debesų sėja vykdoma beveik penkis dešimtmečius.
Vajomingo valstijoje sėja yra gana naujas reiškinys, kurio bandymai čia prasidėjo 2003 metais, tačiau šį sezoną jie žengė žingsnį į priekį — surengė 28 skrydžio misijas į debesis virš kalnų regionų.
Komanda vykdanti Vajomingo debesų sėjos programą, ją apibūdino kaip vandens saugojimą, kuomet žiemos mėnesiais jis laikomas sniego pavidalu kalnų viršūnėse.
Nors buvo įrodyta, kad debesų sėjimas, nors ir ribotai, tačiau padidina iškritusio sniego kiekius, visgi, tai nėra regione besitęsiančios niokojančios sausros sprendimas.
Julie Gondzar, Vajomingo „Weather Modification Program“ programos vadovė sakė, kad nevisi džiaugiasi debesų sėja, o kai kurie jų net teigia, kad jos komanda „vaidina dievus“ ir „vagia drėgmę iš audros“.
Anot jos, sprendžiant ar verta dėti pastangas į debesų sėją, yra atliekama sąnaudų ir naudos analizė.
Šiuo metu, kuomet regione jaučiamas vandens stygius, mokslininkų komanda daro viską kas tik jų valioje, kad sukurtų vandenį, įskaitant ir iškrentančio sniego kiekių didinimą.
„Galvokite apie tai, kaip apie vandens saugyklą, tačiau įrengtą žiemą ir ant kalnų viršūnių,“ – sakė ji.
Yra likusios keturios šio „debesų sėjos“ sezono savaitės iki kol atėjus vasarai vėjai nurims ir taps sunkiau formuoti sniego kristalus.
Kad pasėtų debesis jie išskiria sidabro jodidus, pridėdami mažyčių dalelių, vadinamų ledo branduoliais. Vandeniui reikia šių dalelių, kad užšaltų ir iškristų krituliai.
Dirbtinis ledas, sukurtas iš jodido, sukuria didesnį kritulių kiekį nei natūralus debesis, jei jis būtų paliktas savieigai.
Yra du pagrindiniai mechanizmai, naudojami JAV debesų sėjikų – vienas nuo žemės ir kitas susijęs su orlaiviais, siekiant juos išskirti tiesiai į debesį – abu naudoja sidabro jodidą kaip agentą procesui suaktyvinti.
Visgi, tam, kad debesis nukeliautų virš kalnų grandinės tenka laukti tinkamų atmosferinių sąlygų. Dėl to šis procesas yra sudėtingesnis, nes smarkiai remiasi vėjo kryptimis.
Kitas mechanizmas yra naudojamas dažniau ir jam pasitelkiamas lėktuvas – tam panaudojami ant sparnų pritaisyti fakelai su sidabro jodidu, patalpintu kartotinėse talpose, bei fakelai esantys ant lėktuvo dugno.
Kartotinės talpos yra uždegamos, kuomet lėktuvas pasiekia audrą skleisdamas sidabro jodidą į debesį ir sukurdamos didesnius drėgmės lygius ir, savo ruožtu, didesnius kritulius.
Teigiama, kad naudojamas sidabro jodidas yra tiesiog natūralus druskos junginys, molekuliniu lygmeniu turintis tinkamą geometrinę formą.
Ši forma yra panaši į ledo kristalą, kuris taip apgauna debesį ir šis ima kurti tolesnius ledo kristalus, kurie savo ruožtu virsta snaigėmis ir sukuria sniegą.
Nors tai padeda pagerinti ir padidinti sniego kritimą, tai nėra sausros, kurią sukelia žymiai mažesnis kritulių kiekis ir išaugęs valdomo vandens poreikis, sprendimas.