Likus vos kelioms dienoms iki 86-ojo gimtadienio, kovo 22 dieną, Vilniuje mirė miežiškėnas Jonas Šukys (g. 1935 m. kovo 25 d.).
Jonas Šukys – kalbininkas, kalbos normintojas, daugybės knygų, vadovėlių, mokslinių straipsnių autorius, prozininkas, vertėjas. Mokėsi Miežiškiuose, Panevėžyje, baigė Vilniaus pedagoginį institutą, dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, apgynė disertaciją, dėstė Vilniaus universitete, dirbo Pedagogikos mokslinio tyrimo institute, Lietuvos pedagogų kvalifikacijos institute, buvo Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos fakulteto Lietuvių kalbos katedros docentas, kurį laiką vadovavo katedrai.
Mokslininkas sukūrė nemažai reikšmingų kalbos praktikos veikalų, mokslo populiarinimo ir grožinės literatūros knygų. Ne tik lituanistams, bet ir kur kas platesnei auditorijai žinomos įvairių profesijų atstovams jo parašytos kalbos patarimų knygos, darbai kalbos kultūros, kalbos praktikos srityse. Jonas Šukys daug nuveikė padėdamas kalbos mokytis jaunajai kartai – ypač minėtinos jo knygos „Kalbos margumynai“ ir „Gramatikos šalyje“.
Svarus Jono Šukio indėlis į savo gimtojo krašto istorijos ir tarmės tyrimus. Jis parašė straipsnį apie Ėriškių tarmę knygai „Upytė“, padėjo parengti rinkinius „Iš Panevėžio krašto tautosakos“, kartu su Vladislovu Marciuška sukūrė knygą „Miežiškiai“. Vienu svarbiausių savo darbų laikė monografiją „Miežiškių šnekta. Pietų pavevėžiškiai“ (parengta, bet neišleista).
Ne vienoje knygoje, straipsnyje Jonas Šukys su didžiule šiluma dalijosi prisiminimais apie Miežiškius, jų žmones. Artimųjų pasakojimu, pastaraisiais metais būdamas silpnos sveikatos, nebeišsiruošdamas į gimtinę, kaskart bendraudamas su saviškiais klausinėdavo apie miestelio naujienas, gyvai domėjosi Miežiškių ir miežiškėnų gyvenimu. Ir patį žodį miežiškėnai, ne miežiškiečiai, visad prašė išlaikyti – kad užmaršties upė priminimo apie tėvų ir senelių šnektą, apie krašto praeitį nenusineštų.