Metė prestižinį darbą sostinėje ir grįžo gyventi į Panevėžio rajono kaimą

Metė prestižinį darbą sostinėje ir grįžo gyventi į Panevėžio rajono kaimą

Rūta PUKENĖ (DELFI) / Aušros ŠALKAUSKIENĖS nuotr.

Martynui Šalkauskui – vos 27-eri, tačiau jis jau spėjo pagyventi Vilniuje, įgyti prestižinę programuotojo specialybę geriausiame šalies universitete, pradėti dirbti ir… viską mesti. Šiuo metu Martynas gyvena kaime, užsiima kalvio amatu ir aiškina esantis nepaprastai laimingas.

Dieną, kai planuojantys studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose sužinojo, kur įstojo, į DELFI redakciją kreipėsi M. Šalkausko mama Almonė. Ji pripažino – abiturientų tėvams, manantiems, kad išrinko savo atžalai pelningą profesiją, gali tekti nusivilti.

BIC

„Vilnius užkniso labai – žmonės, triukšmas, kamščiai, „maišalynė“, skruzdėlynas. Tai tiesiog nepalyginama su gyvenimu sodyboje, kai tylu, ramu, aplink gamta, gali dirbti namuose, neturi niekam atsiskaitinėti, įsakymų klausyti“, – jos mintį pratęsė M. Šalkauskas.

Anot jo, galvojant apie būsimą profesiją, iš pradžių reikia atkreipti dėmesį į savo gabumus, pomėgius ir talentus. Tik po to esą turėtų būti keliami klausimai dėl algos, ar bus darbo, ką pataria tėvai. „Aš manau, IT specialistų poreikis ilgainiui tik mažės, kažkokia kita profesija taps populiaria“, – požiūriu dalijosi M. Šalkauskas.

Pastebėjus, kad senųjų amatų atstovų taip trūksta, kad jų atlyginimai bemaž gali galynėtis su programuotojų, pašnekovas pripažino to besitikintis. „Kol kas – dar tik verslo pradžia. Nėra taip, kad mano, metus dirbančio kalvio, alga dabar gali lygintis su programuotojo, bet ateityje, žvelgiant ir į užsienio rinką, manau, gali“, – sutiko jis.

Turėjo daug hobių, visuomet įdomi buvo ir techninė pusė

M. Šalkauskas – vyresnysis šeimos vaikas. Kaip pasakojo jo mama, sūnus ir piešė – mokėsi Panevėžio dailės mokykloje, ir muzikavo – grojo akordeonu Smigių miestelio kapeloje „Smilgenė“. Vėliau savarankiškai išmoko groti gitara, su bendraminčiais mokykloje subūrė roko grupę.

Penktoje klasėje jis pradėjo domėtis aviamodeliavimu, gamino kambarinius F-1 L, F-1 D klasių lėktuvėlių modelius, važiuodavo į varžybas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, dalyvavo pasaulio ir Europos čempionatuose.

„Jaučiau, kad esu „į meno“ pusę, man čia sekasi, turiu gabumų. Visuomet buvo įdomi ir techninė pusė, aviamodeliavimas. Esu toks krapštukas. Tačiau nebuvo taip, kad mokykloje būčiau žavėjęsis programavimu“, – sakė M. Šalkauskas.

Suviliojo didelė alga ir garantuotas darbas

Vis dėlto galiausiai jis pasirinko būtent šios krypties studijas. Nė neslepia, buvo įkalbėtas tėvų. „Buvau įkalbėtas, kad perspektyvu, geras atlygis, jie mane nukreipė šia linkme“, – pripažino pašnekovas.

Jo mama taip pat patikino, kad, galvodami apie būsimą sūnaus kelią, būtent su IT susijusias profesijas laikė patraukliomis.

„Svarbiausia, aišku, didelė alga ir garantuotas darbas. Prasidėjo tikslingas proforientavimas – dabartiniais terminais šnekant – ugdymas karjerai. Sūnus baigė mokyklą, gerai išlaikė brandos egzaminus ir įstojo į pirmąją pasirinkimo vietą – Vilniaus universiteto programų sistemas. Labai džiaugėmės ir didžiavomės. Ketveri studijų metai prabėgo greitai, sėkmingai, neturėjo skolų, neprireikė akademinių atostogų“, – prisiminė A. Šalkauskienė.

Studijas baigė mažiau nei pusė

Pats M. Šalkauskas patikslina – norint pasiekti tokių rezultatų, reikėjo įdėti nemažai darbo.

„Jei žmogus stengiasi, daug gali padaryti. Tačiau jaučiau, kad turiu įdėti nemažai pastangų, nebuvo taip, kad viskas gaudavosi iš karto. Pažymiai nebuvo aukščiausi, gal geresni nei vidutiniai. Tačiau studijas baigė tik 60 mūsų iš 130-ies. Daugiau nei pusė iškrito, nes sunku mokytis. Krūviai dideli, dalykai specifiniai. Tikrai ne bet kas gali tai įveikti“, – pripažino pašnekovas.

Paklaustas, ar tiesa tai, kas kalbama – dar pirmakursiai ir antrakursiai programuotojai neturi problemų susirasti darbą, iš karto gauna didelius atlyginimus, M. Šalkauskas patikino, kad su tuo jam susidurti neteko.

„Netiesa. Reikia pačiam save parodyti, pranešti, kad ieškai darbo. Jei mokaisi, nenori dirbti, tikrai tavęs niekas „nemedžios“. Aš galvojau sieti programavimą su menu, tačiau, kuo toliau, tuo labiau abejojau, kad programuotojo darbas – kūrybiškas ir laisvas. Tai nėra tiesa. Programuotojo darbas – labai aktyvus protiškai, galva visą dieną tiesiog „kaista“ mąstant apie kodus, skaičius. Supratau, kad ta kūryba ten – specifinė, ne tokia, kokia yra menų srityje“, – sakė pašnekovas.

Įsidarbino Vilniuje Nors studijų metu programuotojo darbo nedirbo – visą laiką skyrė mokslams, pabaigęs studijas M. Šalkauskas įsidarbino integracijų specialistu Vilniuje.

„Aš atlikau praktiką, gavau maždaug minimalią algą. Vėliau sutartis dar kurį laiką tęsėsi, buvo numatytas pokalbis dėl algos, bet nebeišlaukiau. Tuo metu buvo net gana sunku rasti vietą, kur praktikuotis galėtum už pinigus“, – pripažino pašnekovas.

Mėgstamiausias jo dalykas studijų metu buvo laisvai pasirenkamasis – muzika ir matematika. Vasaros atostogų metu M. Šalkauskas užsiimdavo medžio drožyba. „Nepatiko darbas, atrodė, kad talento ne per daug tam turiu. Jaučiau, kad ten nebūsiu geriausias, todėl pradėjau dvejoti, ieškoti kitų kelių“, – sakė M. Šalkauskas.

Mokėsi iš „Youtube“

Paklaustas, kaip galiausiai pasuko į kalvystę, jis patikino, kad idėja kilo žvalgantis po „Youtube“.

„Pamačiau daug darbų. Sužavėjo jie, sužavėjo galimybės, ką iš metalo galima padaryti. Pradėjau domėtis, įgavau pagreitį“, – pasakojo M. Šalkauskas.

Savo dirbtuves jis pradėjo įsirenginėti Viburių kaime – įsigijo pneumatinį kūjį, rinko, pirkosi įvairius reikalingus įrankius. Tiesa, tuoj buvo pašauktas tarnauti šauktinių kariuomenėje. Tačiau grįžęs savo veiklos krypties nusprendė nekeisti – sumontavo savadarbį žaizdrą ir pradėjo mokytis kalvio amato.

„Pirkinys po pirkinio, iš santaupų. Pagrindinius darbo įrankius kažkaip įsigijau, ieškojau ir neskubėdamas radau pigiau. Yra keli keliai, kaip tapti kalviu. Aš pasirinkau mokytis pats. Daug kas eina pas kitus kalvius „gizeliu“ dirbti, bet neradau tokio kalvio, kuriam labai reikėtų pagalbininko, todėl visko mokiausi pats“, – nurodė M. Šalkauskas.

Tiesa, jis pripažino šiek tiek pagalbos vis sulaukdavęs iš tautodailininko kalvio Sauliaus Kronio.

Geležį kala senoviniu būdu

„Stengiuosi sukurti produktų liniją, kad nereikėtų kiekvieno užsakymo naujai kurti, nes tai užima labai daug laiko. Nemėgstu, kai darbas padaromas bet kaip. Noriu, kad kompozicija, dizainas būtų kokybiški, „atidirbti“ ir gražūs. Taigi dažniausiai daug kartų darau tą patį, o kūrybiniais darbais užsiimu ribotai“, – pripažino M. Šalkauskas.

Įdomu tai, kad geležį jis stengiasi kalti senoviniu būdu – nenaudoja suvirinimo aparato. Jei detales reikia sujungti, virina jas žaizdre, kniedija.

„Toks – mano sprendimas. Tokie dalykai jau primiršti, kalviai dabar nebegaišta laiko, bet tokios technologijos naudotos tūkstančius metų, noriu tęsti šią tradiciją. Ir estetiškai atrodo visai kitaip, nors tai daug sunkiau, užtrunka ilgai“, – užtikrino M. Šalkauskas.

Gamina nuo pakabukų iki laiptų ir tvorų

Sukurti autorinį kalvio darbą užtrunka laiko – kuriamas eskizas, iš plastilino lipdomas maketas, braižomas brėžinys, gaminami specialūs įrankiai ir tik tada kalama.

„Teko viską daryti – ir interjero detales, nebūtinai puošmenas, ir praktiškus dalykėlius“, – užsiminė pašnekovas. Jis gamina metalinius pakabukus, rankenas, kablius, kabyklas, padėklus, vėliavų laikiklius, žvakides. Kala net lietvamzdžių laikiklius, lauko žibintus, šviestuvus, židinio įrankius, malkų laikiklius, kryžius, saulutes.

Pastaruoju metu imasi ir didesnių projektų – kala balkonų turėklus, laiptus, tvoras, vartus.

Pataria gerai pagalvoti

„Jungti pomėgius visada galima. Manau, nepamaišys man programuotojo diplomas. Gali ir projektuoti, ir dizainą piešti, kurti, socialiniai tinklai – visur IT sritį gali prijungti. Nėra taip, kad gailiuosi mokęsis, programuotojo specialybė į naudą ir verslą kuriant, ir žinomumą didinant“, – sakė jis.

Pasidomėjus, ar buvo kitų grupės draugų, kurie taip pat radikaliai pakeitė savo profesinę kryptį, M. Šalkauskas juokėsi galintis paminėti tik savo žmoną – ji taip pat studijavo programų sistemas, bet tapo fotografe.

„Jei svarstai apie studijų kryptį, ant svarstyklių, visų pirma, turėtum dėti savo gabumus, pomėgius, talentus, tai, ką nori daryti, tik po to klausti, ar bus darbo, ar gera alga, ką tėvai sako, kas perspektyvoje matyti. Tai vis dėlto yra laikinas dalykas. Meninės pakraipos specialistų poreikis ateityje augs, manau, kalvystė neišnyks“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovas.

AIK

H2Auto plovykla

Mano namukas

JUKmedia

Dattoo tattoo

PIC

NĖRA KOMENTARŲ

Atsakyti

JP.LT už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.LT pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.