Mėnulis Saulės sistemoje garsėja dėl pačių didžiausių žinomų smūginių kraterių. 2500 kilometrų skersmens Pietų ašigalio–Eitkeno baseinas tolimajame Mėnulio pakraštyje apima beveik ketvirtį viso palydovo paviršiaus, o po juo slypi kažkas išskirtinai didelio.
Jo mes negalime išvysti stebėdami iš Žemės, tačiau detalūs duomenys, surinkti naudojantis Mėnulio palydovais rodo, kad po šiuo krateriu esama kai ko milžiniško, kas sukelia žymią gravitacinę anomaliją.
„Įsivaizduokite metalo krūvą, penkis kartus didesnę už Didžiąją Havajų salą, ir palaidokite ją po žeme,“ – sakė geofizikas iš Baylor universiteto Peter James. „Maždaug tiek netikėtos masės mes aptikome.“
Ši anomalija aptikta dviejuose duomenų rinkiniuose. Pirmasis jų buvo surinktas NASA „GRAIL“ misijos metu – dviejų orbitoje skriejančių kosminių erdvėlaivių, kurie 2011 ir 2012 metais kūrė Mėnulio gravitacinio lauko žemėlapį ir pabandė suteikti progą pažvelgti į jo vidaus struktūrą, rašo sciencealert.com.
Duomenys jau rodė gravitacinę anomaliją bei tai, kad baseinas pasižymėjo aukštesniu už vidutinį tankiu, lyginant su likusiu Mėnulio paviršiumi. Mokslininkai tai siejo su jo geležimi turtinga paviršiaus sudėtimi.
Tačiau kuomet mokslininkai sulygino šiuos atradimus su Mėnulio topografijos duomenimis, surinktais iš „Lunar Reconnaissance Orbiter“ erdvėlaivio, gauti rezultatai atskleidė kai ką kita: maždaug 2,18 kvintilijonai kilogramų (tai skaičius su 18 nulių) masės, po paviršiumi apima daugiau nei 300 kilometrų teritoriją.
Ši masė, mokslininkų manymu, baseiną žemyn slegia daugiau nei 800 metrų. Anksčiau baseino dugne esantį įdubimą mokslininkai siejo su susitraukimu.
„Vienas iš šios papildomos masės paaiškinimų yra metalas, atkeliavęs iš asteroido, kuris suformavo šį kraterį ir iki šiol liko įsmigęs Mėnulio mantijoje,“ – sako James.
Remiantis kompiuterinėmis simuliacijomis, jei sąlygos yra tinkamos, susidūrusio asteroido geležies–nikelio šerdis gali išplisti į aukštutinę mantiją tarp Mėnulio plutos ir šerdies.
Tai ir galėjo nutikti prieš 4 milijardus metų, kuomet objektui įsirėžus į Mėnulį buvo sukurtas šis baseinas.
Kitas galimas paaiškinimas siejamas su vulkanizmu, kuomet Mėnulis buvo tikras ugnikalnių šaltinis. Mėnulio mantijoje aptikta didelė titano oksidų koncentracija, kaip manoma, sukurta vėstančio ir kietėjančio Mėnulio magmos vandenyno.
Šie oksidai pasižymi didele mase, kuri kokiu tai būdu galėjo susikoncentruoti po Pietų ašigalio–Eitkeno baseinu (tačiau tas „kokiu tai būdu“ dar turi būti ištirtas).