Velžietė menininkė Eglė Pilkauskaitė savo talentus – dainuoti, rašyti ir tapyti atrado dar vaikystėje. Mėgstama veikla kūrėją lydi ir dabar.
Savo laiko ilgesys
Naujamiesčio kultūros centre-dailės galerijoje atidaryta dailininkės Eglės Pilkauskaitės tapybos darbų paroda. Joje menininkė eksponuoja savo magistro studijų darbus, kuriuos šiuo metu „augina“ savo studijoje Vilniuje.
„Savo rašto darbe dienoraštine forma „lukštenu“ savo polinkį į ilgesį ir to ilgesio komplikacijas, vizualioji projekto pusė turi vieną pagrindinį motyvą – tai vijokliai, kadaise gaubę mano vaikystės namų sienas. Kūriniais ir savo tekstuose kalbu apie tai, apie ką kalbėti žodžiu man per daug sudėtinga – apie tai, kaip ilgiuosi savo pirmų namų ir kaip sunku į juos grįžti, kai grįžimas yra tik trumpam, kai spėju tik susidurti su grįžimo namo svajonių neatitinkančia realybe, o ją keisti neužtenka laiko ir jėgų“ – sako parodos autorė E. Pilkauskaitė.
Kūryba – gyvenimo būdas
Naujienų portalas JP Eglę kalbino dar tuomet, kai ji mokėsi Velžio gimnazijos dvyliktoje klasėje. Tada abiturientė tarptautiniame literatūros festivalyje „Panevėžio literatūrinė žiema“ tapo Aukštaitijos regiono moksleivių skaitymų konkurso laureate. Mokykloje lankė chorą, solinį dainavimą, teatro pamokas, buvo mokinių parlamento narė. Pirmūnė dalyvaudavo anglų kalbos olimpiadose, jaunųjų filologų konkursuose, Lietuvos moksleivių dainuojamosios poezijos festivaliuose-konkursuose „Mano senas drauge…“, vaikų ir moksleivių konkurse „Dainų dainelė“, kūrė tekstus. Savo kūrybą skaitė ir Lietuvos rašytojų sąjungos mokinių „Poezijos pavasarėlio“ metu. Dalis eilėraščių yra išleisti „Jaunųjų kūrėjų almanache“. Ne vienu talentu apdovanota aktyvi menininkė jau tada pristatinėjo personalines piešinių parodas.
Nori kalbėti apie meną
„Tiesą pasakius, mokyklos laikais į visokius konkursus rašydavausi paskatinta mokytojų, o studijų metu neturėjau mane kažkur stumiančių žmonių, todėl labai retai išdrįsdavau kažkur sudalyvauti. Tik šiemet dalyvavau grupinėje parodoje „Aukštaitijos dailė 2024. Metamorfozės“, labai džiaugiuosi, kad pagaliau drąsinuosi kažkur išlįsti savarankiškai“, – kalbėjo Eglė ir pridūrė, kad apdovanojimai jai tikrai nėra būtini, tačiau dalyvavimas didina matomumą, o įvertinimas turbūt rūpi kiekvienam menininkui, kad ir koks atsiskyręs jis bebūtų.
„Pati esu labai uždara ir vengiu mažiau artimus žmones vestis į savo studiją, tačiau viduje vis tiek kažkas kirba, vis tiek noriu, kad mano kūryba būtų matoma, noriu lipti ant scenos, noriu kalbėti apie meną su kitais žmonėmis, tad turbūt vis tiek kažkokio dėmesio norisi. Labiausiai turbūt norėčiau, kad būtų žinoma mano kūryba, o pati būčiau ne tiek atpažįstama. Tada gaučiau kažkokio dėmesio savo kūriniams, o pačiai nereikėtų per daug jaudintis, kad, pavyzdžiui, nebegaliu kažkur karaokės su draugais dainuoti“, – sakė E. Pilkauskaitė.
Ruošiasi chorų festivaliui
Baigusį mokyklą Eglė sparnus pakėlė į Vilnių, dabar ji tapybos magistro antrakursė, ir šiuo metu jos pagrindinis džiaugsmas ir rūpestis – studijos.
„Labai džiaugiuosi įstojusi į magistrą, džiaugiuosi ir savo kūryba. Nuo bakalauro ketvirto kurso pasididžiavimas savo kūriniais išlieka ilgiau nei mėnesį ar semestrą – pagaliau žiūrėdama į metų ar dvejų sulaukusius savo kūrinius vis dar esu jais patenkinta“, – šypsojosi ji ir pridėjo, kad jau šeštus metus lanko Vilniaus dailės akademijos kamerinį chorą.
Šiuo metu ji kaip tik ruošiasi aukštųjų mokyklų studentų chorų festivaliui Šiauliuose. „Lėksiu į generalinę repeticiją ir koncertą beveik iškart po savo parodos atidarymo“, – sako Eglė.
Piešimas lydi nuo vaikystės
O Eglės talentas piešimui išryškėjo dar vaikystėje. Jį pirmiausia pastebėjo tėvai, vėliau mokytojai ir kiti.
„Namuose, kur užaugau, koridoriaus siena apipaišyta žaliu flomasteriu, tačiau nesu tikra, tos pirmosios meninės išraiškos yra mano pačios ar mano sesės. Bet gerai atsimenu, jog ne kartą esu mamos prašiusi, kad nupieštų man ką nors – man labai patikdavo, kaip ji tušinuku piešdavo mergaites. Mamos sesuo Dalia man taip pat vaikystėje keldavo susižavėjimą – ji turbūt buvo pirmas žmogus mano gyvenime, kurį laikiau gyvu įrodymu, jog žmogus net suaugęs gali neprarasti savo spalvų ir gyventi suaugusio žmogaus gyvenimą kartu su visais savo ryškumais, – šypsojosi Eglė. – Akademine prasme man turbūt didelę įtaką padarė mano mokytojai Panevėžio dailės mokykloje. Iki dabar prisimenu, kaip pas Ramūną Grikevičių per tapybos pamokas vartydavau tapybos albumus. Tačiau niekad nėra buvę, kad man kažkoks autoritetas nurodytų, į kurią pusę mano estetinis suvokimas turėtų nukrypti. Vienintelis formavimosi būdas, kurį žinau – tai domėtis ir surinktą informaciją suvirškinti savarankiškai, kartais galbūt net ne visai sąmoningai. Viskas vis tiek nusėda pasąmonėje ir po truputį prisideda prie formacijų.“
Daugiausia Eglė kuria pasiremdama vidiniais išgyvenimais ar pasmalsavimais. Jei yra dalykų, apie kuriuos nori pradėti kažkokį pokalbį, bet kalbėti yra per daug sunku ar nepakanka, pradeda kažką kurti. O kartais idėjos ateina visiškai atsitiktinai. „Iš pradžių būna net sunku sugaudyti, kodėl jų išpildymas man „niežti“ būtent taip, o ne kitaip. Bet stengiuosi per daug nesijaudinti, kodėl ir kaip mano nuojauta mane kažkur veda, šitų kelionių pagrindimai anksčiau ar vėliau taip pat išaiškėja“, – kalbėjo dailininkė.
Su sostine susidraugavo
Paklausta, ar iš karto pamilo Vilnių, Eglė atviravo, kad iš tiesų pirmiausia atėjo meilė Vilniuje sutiktiems žmonėms, ir tik tada pamilo sostinę kaip vietą būti ir galbūt likti kuriam laikui.
„Didžiąją dalį bakalauro studijų Vilniuje man buvo labai liūdna ir vieniša, namo į Velžį grįždavau kiekvieną savaitgalį, nes antrą savaitę be parvažiavimo man darydavosi labai blogai. Tik trečiame–ketvirtame kurse po truputį radau savo žmonių, kurie man ir Vilniui padėjo vienas kitą prisijaukinti. Magistro studijų pirmame kurse man išvis įvyko kažkoks lūžis, galbūt pagaliau su Vilniumi susidraugavome. Tačiau nemanau, jog Vilnius turi tiesioginės įtakos mano kūrybai. Labiau įtakos turėjo tai, jog jaučiausi ne savo vietoje – svetima vieta darė įtaką mano emocinei būklei, o emocinė būklė darė įtaką temoms, kurios labiausiai traukė ir tebetraukia kūryboje (savo vietos ir savo laiko ilgesys)“, – kalbėjo velžietė.
Visos gatvės mano
Į klausimą, ar dažnai grįžta namo, į Velžį, Eglė sako: „Anksčiau grįždavau dažniau. Dabar Vilniuje ir jaučiuosi geriau, ir užsiėmimų turiu daugiau, tad grįžtu jau nebe kas savaitę. O kai grįžtu, būnu su mama Rima ir sese Ieva – labai gera turėti vietą, kur grįžus po studijų ar darbo rūpesčiai pasitraukia į antrą planą. Parvažiavusi leidžiu sau „iškristi“ ir niekur nebėgti.
Tiesa, dėl savijautos grįžus į gimtinę neturiu tiesaus atsakymo, kadangi „namai“ man yra ne vieni, o „gimtinė“ man ne visa gyvenvietė, veikiau vienas sklypas. Velžyje beveik visos gatvės man „mano“, bet tik viena vieta man stipriai neduoda ramybės. Savo magistro dienoraštyje praėjusiais metais net nusibraižiau savo ilgesio tankio sklaidos diagramą, kad būtų lengviau savo būseną paaiškinti sau ir kitiems – didžiausia ilgesio koncentracija yra mano vaikystės namams ir sodui, tačiau lankytis ten man sunku.“
Sau linki ryžtingumo
Kalbėdama apie ateitį, norus, svajones ir tikslus E. Pilkauskaitė labiausiai tikisi, jog taps ryžtingesnė ir galės aiškiau išsakyti, kas jai svarbu. Be to, viliasi, kad po studijų kuriam laikui liks Vilniuje ir dar šiek tiek galės pratęsti „gyvenimo romantizavimą“, kaip sako jos draugas Nerijus. Po to Eglė labai nori grįžti namo, būtent ten, kur užaugo, ir susigrąžinti, ir atgaivinti sau vietą, kurios taip ilgisi ir tikisi, kad ilgainiui įsitvirtins ir pradės kažką su savo kūryba daryti ir toliau, nei siekia jos studijos sienos.
O linksmesnis ir trumpesnis atsakymas – Eglė dar labai nori grįžti prie eilėraščių rašymo ir su grupe pagal savo tekstus kurti dainas. „Tik grupę suorganizuoti pagaliau reikia“, – šypsojosi ji.
