Mažojo princo vaidmuo aktoriui B. Ivanauskui – tikras iššūkis

Mažojo princo vaidmuo aktoriui B. Ivanauskui – tikras iššūkis

JP / Arvydo GUDO nuotr.

Pasaulyje, kuriame viskas hiperbolizuota, sunku pastebėti svarbias detales: nuoširdų pokalbį, tikrą draugystę ar lojalų bendrakeleivį. Apie pastabumą sau bei aplinkai pasakoja ir visame pasaulyje garsios prancūzų rašytojo Antuano de Sent Egziuperi pasakos Mažasis princas herojai.

Gruodžio 11–13 dienomis pasaulinę literatūros klasiką Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro scenoje pristato režisierė Kotryna Siaurusaitytė, o apie kuriamą pagrindinį Mažojo princo vaidmenį pasakoja aktorius Balys Ivanauskas.

BIC

Baly, tai jau antrasis jūsų Juozo Miltinio dramos teatre kuriamas vaidmuo. Debiutavote režisieriaus Jono Tertelio spektaklyje „Teatralas“, o šį kartą jums patikėtas Mažojo princo personažas jaunosios kartos režisierės Kotrynos Siaurusaitytės spektaklyje visai šeimai „Mažasis princas“. Kokiomis nuotaikomis pasitinkate premjerą, kaip jaučiatės gavęs pagrindinį vaidmenį?

Labai gerai. Atėjau dirbti į teatrą ir iš karto gavau pagrindinį vaidmenį – esu labai dėkingas tiek buvusiam meno vadovui Andriui Jevsejevui, tiek teatro vadovui Leonui Blėdžiui, kad leido pasijusti reikalingam ir patikėjo man pagrindinį vaidmenį. Neteko susidurti su požiūriu, jog pirmiausia turėčiau pradėti nuo mažų vaidmenų ir užaugti.

Anksčiau su „Pojūčių teatru“ vaidinome spektaklį M. K. Čiurlionio galerijoje ir tik vėliau atsekiau, jog kasdien išlipu M. K. Čiurlionio stotelėje.

O visai neseniai „Facebook“ priminė apie mano prieš metus rašytą įrašą: „Ieškau draugų. Atsiliepkit“. Dabar vaidinu Mažąjį princą, kuris keliaudamas po planetas ir pats ieško draugų. Sutapimas ar ne, bet manau, jog nieko nėra atsitiktinio.

Spektaklis orientuotas į jaunuosius teatro žiūrovus. Kokiai publikai jums pačiam sekasi lengviau atsiskleisti ir kodėl?

Sunku palyginti, nes „Stalo teatre“ turiu vienintelį vaikišką monospektaklį, kuris skirtas vaikams nuo dešimties metų, pas režisierę Saulę Degutytę – „Sibiro haiku“.

Nors jaučiu vaikus ir su jais man sekasi sutarti, nežinau, kiek man tai padės vaidinant. Kol kas daugiausia vaidinu suaugusiems.

Prancūzų rašytojo Antuano de Sent Egziuperi „Mažasis princas“ – tikra vaikų literatūros klasika. Koks jūsų paties santykis su šia medžiaga? Naivu klausti, ar pats anksčiau esate skaitęs šią pasaką?

 Pirmąjį kartą „Mažąjį princą“ pamačiau dar paauglystėje, berods tai buvo Sauliaus Mykolaičio pastatymas. Jau vėliau, akademijoje, norėjau ir pats pastatyti, netgi nešiau medžiagą kurso vadovui Gintarui Varnui.

Esu ne tik skaitęs, bet ir vaidinęs – ne pagrindinį, bet kitus personažus. O šio vaidmens visuomet vengiau, nes man jis atrodė labai sudėtingas, ne mano. Juk ir spektaklyje pirmiausia įsimena ne šis vaidmuo, o kiti personažai, jie yra viso spektaklio vedantieji.

Tačiau dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis ir labai džiaugiuosi, jog gavau būtent šį vaidmenį – tai iššūkis man pačiam.

Mažasis princas – stebėtojas,  o man visada yra lengviau kai tam tikra scena priklauso nuo mano vaidmens, turinčio ne tik prisitaikyti, bet tuo pačiu ir žydėti. Šis personažas keliauja po planetas kaip svečias – o ką svečiuose mes darome? Dairomės, nes nežinome, kur prisėsti, ieškome būdų, kaip prisitaikyti.

Ar diskutavote su režisiere koks turi būti Mažojo princo personažas? Ar judviejų mintys smarkiai skyrėsi?

Daugiau kalbėjomės apie tai, kas iš viso yra „Mažasis princas“, apie pasakos filosofiją. Apie tai, koks tiksliai turėtų būti personažas, nebuvo kalbėta. Vis tik manau, jog su režisiere žiūrime viena kryptimi.

Repeticijų metu tam tikras detales pasako režisierė, tam tikras – aš. Ir iš tų detalių bandome po lopinėlį sudėlioti ir patį vaidmenį.

Spektaklio trupė – skirtingo amžiaus ir teatro mokyklų kūrėjai. Ar lengvai suradote bendrą kalbą?

Visų pirma man atrodo, jog režisierė labai tiksliai atsirinko aktorius. Į kiekvieną jų pasižiūrėjus, jie ir yra tie personažai – jiems beveik nereikia vaidinti. Pažiūriu į aktorę, o ji tikra Rožė – net ir už teatro ribų!

Kadangi spektaklyje daugiausia duetinių scenų, visi kartu mes beveik ir nesėdėjome, vis po du, po du.

Aš – jaunas aktorius ir visai nenoriu primesti kitiems savo taisyklių, tai būtų kvaila. Norisi įžvelgti tai, kokią patirtį turi sukaupę kiti, įvažiuoti į vagą ir ją papildyti, nes visi siekiame geriausio rezultato.

Su visais sutariu gerai – iki šiol neturėjome nė vieno konflikto, nors vidinių gal ir buvo.

„Mažasis princas“– pažįstamas itin plačiai auditorijai. Ar režisierė leido improvizuoti, ar į medžiagą pažiūrėta itin rimtai?

Repeticijų metu tikrai improvizuojame, o vėliau šį tą užfiksuojame. Kotryna (rež. K. Siaurusaitytė – aut. past.) leidžia laisvai reikštis, o vėliau kažkokiu būdu laiku suveržia.

Iš pradžių toji laisvė mane labai erzino, net pasimesdavau, nes aš niekada su tokia nebuvau susidūręs. Tik vėliau supratau, jog toks darbo principas yra labai tinkamas – aktoriai jaučiasi išklausyti, nes režisierė neriboja jų kūrybingumo.

Spektaklio kūrybinė komanda: režisierė ir scenografijos autorė Kotryna Siaurusaitytė, dailininkė-dekoratorė Ritonė Klizienė. Vaidina: Balys Ivanauskas, Julius Tamošiūnas, Akvilė Vitkūnaitė, Jolita Skukauskaitė, Vytautas Kupšys.

AIK

KTU

Tėvynė

H2Auto plovykla

JUKmedia

Lazy Monkey

Dattoo tattoo

NĖRA KOMENTARŲ

Atsakyti

JP.LT už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.LT pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.