Penktus metus dirbanti 28-erių metų gamtos mokslų, geografijos mokytoja Ligita Urbonienė nuo mažumės žinojo, kuo taps užaugusi. Ir kai kas nors pamėgindavo ją įkalbėti rinktis pinigingesnį kelią, ją palaikydavo tėvai – skatindavo nenukrypti nuo savo svajonės. Šiemet ši „Šaltinio“ progimnazijos geografijos, gamtos mokslų mokytoja pelnė jauniems mokytojams skiriamą Meilės Lukšienės premiją.
„Kadangi šį apdovanojimą pelno tik vienas žmogus, tai akivaizdu, kad negalėjau tikėtis būti įvertinta. Ėjau į pokalbius su komisija, su kitais jaunais mokytojais manydama, kad tai bus tik gyvenimo nuotykis, tiesiog tikėdamasi užmegzti naujų pažinčių su kolegomis“, – LRT.lt sakė Ligita Urbonienė.
Šių metų laureatė buvo išrinkta iš 12 kandidatų. Meilės Lukšienės premija siekia 5880 eurų.
– Daug ir garsiai kalbama apie tai, kad mokytojo profesija nepatraukli jauniems žmonėms. O kaip jūs tapote mokytoja?
– Aš dirbu mokytoja jau penktus metus. O gal derėtų sakyti „dar tik“ penktus metus. Bet manau, kad nesustosiu.
Mano istorija gana paprasta. Aš nuo pat vaikystės žinojau, kad noriu būti mokytoja, kryptingai ėjau to link. Galbūt dvyliktoje klasėje tik sulaukiau daugiau kitokių pasiūlymų, kai važiuodavome į studijų muges, susipažindavau su daugiau kitų profesijų. Tuomet pagalvodavau, kad gal ta kita profesija yra mano. Bet esu dėkinga tėveliams, kurie mane visuomet nuramindavo sakydami: nesinervink, siek to, ko nori, nekreipk dėmesio, kas kokį atlyginimą siūlo, nes eiti į kurią nors sritį dėl pinigų, kai turi svajonę, negalima. Reikia eiti ten, kur svajoji. Taip ir pasirinkau geografijos studijas ir pradėjau dirbti mokykloje.
– Kada tiksliai griežtai nusprendėte, kad tik mokytoja ir niekuo kitu būsite?
– Dar tais laikais, kai kieme su vaikais žaisdavome mokyklą. Aš tuomet visuomet būdavau mokytoja, rašydavau raudonu rašikliu. Gal laikui bėgant ir pagalvodavau apie ką kita, bet pasipurtydavau ir prisimindavau savo esybę – aš esu mokytoja.
– Ar per penkerius metus buvo suklibėjęs pašaukimas?
– Pirmieji metai mokykloje visuomet yra sunkiausi. Ne išimtis ir aš. Buvo įvairių padvejojimų. Kai esi jaunas, menkai kuo amžiumi besiskiriantis nuo mokinių, sunku rasti ribą, kai norisi būti ir fainam, ir draugu, bet supranti esąs mokytojas. Pernelyg nukrypus į pirmąją pusę, vaikai gali pradėti manipuliuoti. Tad pirmaisiais metais buvo nelengva. Supratau, kad turiu nusistatyti taisykles, ribas, kiek galime pajuokauti, ko tikrai nevengiu, ir kada reikia grįžti į rimtą mokymąsi, konkretumą, tikslumą.
Klausiate, ar buvau pagalvojusi apie pasitraukimą iš mokyklos? Silpnumo minisekundėmis nutinka, bet susikaupi ir pagalvoji: aš turbūt nieko daugiau nei mokyti ir nemoku, man geriausiai sekasi būti mokytoja.
– Sakoma, kad pirmi dveji metai – tas laikas, kai išsigandęs sunkaus darbo, nesulaukęs palaikymo, mentoriaus užnugario jaunas mokytojas pasitraukia iš mokyklos. Jums padėjo vyresni kolegos?
– Man pasisekė patekti į kolektyvą, kur vyresni mokytojai mane šiltai priėmė, dalijosi savo patirtimi, patarimais. Nejutau jokios konkurencijos ir dabar jos nejaučiu. Tai labai vieninga bendruomenė, labai supratinga administracija. Jie mielai padeda iškilus keblumų. Nevengia pagirti, padrąsinti, jei mato, kad dirbi gerai.
– Esate panevėžietė?
– Taip, buvau tik ketverius metus emigravusi iš savo miesto, kol studijavau Vilniuje, tuometiniame Lietuvos edukologijos universitete. Iškart po studijų grįžau į Panevėžį, nes esu šio miesto patriotė.
Nors, tiesą sakant, grįžus pirmieji metai nebuvo tokie lengvi ieškant darbo. Metus dirbau kitur, kol laukiau vietos mokykloje. Tuo metu netrūko mokytojų, kaip kad yra dabar.
Man sakė: vieta užimta, mokytoją turime, negalime liepti išeiti vyresniam, kad priimtume jauną, bet lūktelėk trejus metus, tiek vienoje, tiek kitoje mokykloje mokytojas išeis į pensiją. Bet jaunam žmogui laukti trejus metus yra iššūkis, ypač kai esi veržlus, kūrybingas, nori versti kalnus. Tuomet tas „palauk“ skamba žiaurokai.
Bet išties taip ir nutiko: po tų trejų metų visi pajuto mokytojų poreikį. Tuomet ir aš, jau dirbanti, sulaukiau daugiau pasiūlymų, galėjau rinktis, kur eiti dirbti.
– Kas jums yra mokytojo darbas?
– Visų pirma tai yra labai orus darbas, pajunti, kad esi vedlys jaunam žmogui, kad kuri ateities profesijas – vaikai po kelerių metų juk taps įvairiais specialistais. Ir tave aplanko tas jausmas, kad į žmogaus gyvenimą yra įdėta kruopelytė tavo darbo. Saldu širdyje nuo to.
– O jūs pati turėjote tų vedlių, tų kruopelytę įdėjusių pedagogų?
– Žinoma, kad taip. Mano gyvenime buvo labai daug gerų pedagogų, visus juos prisimenu. Niekada nepamiršiu savo auklėtos penktoje–aštuntoje klasėje. Tai Dalia Kubilienė, tikybos mokytoja, ji į gyvenimą žvelgė kitu kampu – per humorą, per padrąsinimus. Ji man ir dabar sako: ar tu prisimeni, kaip nuo penktos klasės norėjai būti mokytoja, ir štai kuo tapai, kokią premiją gavai? Tad jai ypač dėkoju už palaikymą. Ji mane pasveikino, kai pelniau Meilės Lukšienės premiją.
– Kaip ir sakėte, mokykloje būna ir sunkių momentų. Kokios situacijos jums būna sunkiausios?
– Mūsų mokykla – progimnazija, čia mokosi vaikai iki aštuntos klasės. Mes, mokytojai, kartu su mokiniais išgyvename jų paauglystę, tą maištą, kai žmogus netveria savyje, kai dar sunku suprasti, kas vyksta su jo kūnu, jo pasaulyje. Šitas laikas turbūt ir sunkiausias. Kartais namo parsinešu tas vaiko emocijas, jo nuoskaudas. Grįžusi vis galvoju, kaip galėčiau jam padėti. Tai išties yra sunku.
– Mokytojo darbas ne tas, kuris būna nuo aštuntos ir penktos valandos?
– Žinoma, kad ne. Visi mokytojai pasakytų, kad jei reikėtų tik pamokas vesti ir duris uždarytum antrą valandą dienos, tai būtų svajonių darbas. Bet, mano akimis, 80 proc. mokytojo darbų nėra matomi kitiems. Tai ne tik sąsiuvinių taisymas, bet ir susitikimai, susirinkimai su darbo grupėmis, darbų planavimas, jau padarytų darbų analizavimas, dokumentų pildymas. Mokytojų darbe dar labai daug popierizmo, biurokratijos. Viskas turi būti įrašyta popieriuje, antraip, jei neužrašysi, reikš, kad to ir nepadarei. O kur dar emociniai dalykai – bendravimas su mokiniais, tėvais. Taip su manimi namo grįžta ir pamąstymai, ir emocijos.
Jei to popierizmo neliktų, mokytojų pamokos būtų dar įdomesnės, jie būtų mažiau pavargę, atviri kitokiems metodams.
– Vienas labai patyręs mokytojas per interviu yra sakęs: kai buvau jaunas, sunkiausia buvo parašyti dvejetą.
– Yra teisybės. Nesmagu rašyti dvejetą ar vienetą. Tai yra kančia, galiu pasakyti. Bet rašydama žvelgiu taip: galbūt dvejetą gavęs mokinys susiims, juolab gal net ir tėveliai nežinojo, kad yra problemų, ir pasikalbės su mokiniu. Juk visi žinome, kad šiais laikais visi bėga, lekia, nespėja, nepasidomi. O vaikai linkę nuslėpti problemas mokykloje. Tad dvejetas gali atverti akis ir tėveliams, padėti spręsti problemą, kol ji neįsisenėjusi.
– Šiuo metu vyksta mokytojų streikas. Jūs streikuojate?
– Streikuoju. Mūsų mokykla labai vieninga. Į tai žvelgiu kaip į savo asmenybės gynimą, geresnio gyvenimo paieškas, reikia kovoti dėl savęs. Jei nieko nedarysime, greičiausiai užkerpėsime. Juolab, kaip ir sakiau, mokytojo darbas dažnai yra nematomas. Tad visuomenei galbūt atrodo, kad nieko neveikiame, tik prašome didesnių algų.
Juolab mes prašome ne tik dėl savęs. Daugelis mokytojų prašymų susiję su mokiniais, jų gerove. Juk klasės yra labai didelės, o norime kiekvienam padėti, prie kiekvieno prieiti. Tad mokinių skaičiaus klasėje mažinimas būtų naudingas ne tik mokytojams, bet ir mokiniui pirmiausia.
Mes dažnai akcentuojame, kad pagalbos reikia žemesnių gebėjimų mokiniams. Bet dažnai pamirštame, kad klasėje yra ir ypač aukštų gebėjimų mokinių, kuriems taip pat reikia skirti laiko. Jiems juk reikia įdomesnių, sudėtingesnių užduočių. Jei spėtume tai, tie vaikai pasiektų dar kur kas daugiau.
– Ligita, ką jūs šiandien pasakytumėte tam jaunam žmogui, galbūt dvyliktokui, kuris pasvarsto norįs būti mokytoju, bet nesiryžta, dvejoja?
– Pirmiausia reikia pažvelgti į save, atsakyti į klausimą, ar tinka ir patinka būti su vaikais? Ar galiu visą dieną išbūti apsuptas mokinių, paauglių? Reikėtų pagalvoti, ar man rūpi kitų problemos? Ar atlaikyčiau kasdienį buvimą scenoje? Ar atlaikyčiau įtampą, kai kasdien stebi šimtai akių?
Į klasę negali ateiti pavargęs, negali parodyti, kad esi pavargęs. Visuomet turi būti susitvarkęs, tam taip pat reikia ir pastangų, ir finansų.
Jei myli vaikus, jei mėgsti bendrauti ir jei sukirbėjo bent menkiausia mintis, kad galėčiau būti mokytoju, reikia bandyti. Matau daug jaunuolių, galinčių būti mokytojais, ypač tie, kurie stovyklose dirba vadovais, nes ten jau yra dalelė mokytojo darbo. Tad jei sekasi stovykloje dirbti, sektųsi ir mokykloje.
– Ligita, ar toks interviu apie jūsų mokytojišką kasdienybę būtų įmanomas ir po kelių dešimčių? Ar tuomet būsite mokytoja?
– Negaliu prižadėti, nes nežinau, kokia bus ateitis. Bet galiu pasakyti, kad pelnyta premija mane ir įpareigoja tęsti šį darbą, skleisti Meilės Lukšienės idėjas – pilietiškumą, humanizmą ir žmogaus laisvę. Visa tai atsispindi mūsų, mokytojų, darbe.
Taip pat daugiau nei dešimt metų esu skautijos narė, ketvirtus metus turiu savo draugovę, perėmiau ją iš žmogaus, kuris ją puoselėjo dvidešimt metų. Taip kad pilietiškumą bene labiausiai ugdome per skautų veiklą.
Grįžtant prie jūsų klausimo – manau, kad taip, toks interviu būtų įmanomas ir po kelių dešimtmečių.
