Šiandien Lietuvoje švenčiama Žolinė – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventė. Visose katalikų bažnyčiose šventinamas naujas derlius, žolynai, gėlės.
Nuo senų laikų lietuviai tikėjo gamtos ir augalų galia. Žolinės – tai metas, kai susitinka vasara ir ruduo. Buvo tikima, kad šią dieną būtinai reikia susitikti su draugais ir giminėmis, kitaip visi metai bus blogi. Ir iki šių dienų išlikęs paprotys, jog per Žolinę reikia aplankyti draugus bei artimuosius. Seniau šeimos ruošdavosi šiai šventei iš anksto: gamindavo patiekalus iš gauto derliaus, o vyrai svečius vaišindavo stipriaisiais gėrimais pagamintais iš žolelių.
Žolinės – tai laikas, kai gamta pasiekusi savo didžiausią vešėjimo brandą, džiugina savo vaisių gausa. Žolinių puokštėje – visas metų derlius. Į Žolinės puokštę buvo dedama kuo daugiau ir kuo įvairiausių augalų. Šiai puokštei tiko viskas: medetkos, mirtos, nasturtai, kraujažolės, rugiagėlės, ramunės ir kitos lauko gėles bei rugiai, avižos ir net daržo gėrybės – burokai, morkos, ilgesniu kotu nuskinta gūžė kopūsto. Todėl Pietryčių Lietuvoje ši šventė dar buvo vadinama Kopūstine.
Senais laikais per Žolinę merginos pindavo devynis skirtingų augalų vainikus. Po šventės jų neišmesdavo, o susidžiovindavo ir saugodavo, kad užėjus griaustiniui galėtų jais pasmilkyti namus ar susirgus išsivirti arbatos.
Rugpjūčio 16 d. buvo švenčiama pjūties pabaiga – viena svarbiausių senųjų kalendorinių švenčių, kai būdavo baigiami pjauti javai, apmąstomi vasarą nuveikti darbai. Susirinkusi prie vaišių stalo bendruomenė apdovanodavo šauniausią šeimininkę, pagerbdavo geriausią gaspadorių.
Pasak etnologų, Žolinės šventė dar vadinama ir javapjūtės pabaigtuvėmis, ir bičkopio, ir medsukio, duonos, medaus ir pieno švente.
Ir šiandien per Žolinę įvairiose Lietuvos vietovėse buriasi kraštiečiai, tėviškėse susitinka giminės, artimieji, kaimynai.
Pasak etnologų, Žolinės šventė vadinama ir javapjūtės pabaigtuvėmis, ir bičkopio, ir medsukio, duonos, medaus ir pieno švente. Per Žolinę įvairiose Lietuvos vietovėse buriasi kraštiečiai, tėviškėse susitinka giminės, artimieji, kaimynai, šventę ypač pamėgo iš naujo besikuriančios kaimo bendruomenės.
Žolinė švenčiama visose Lietuvos katalikų bažnyčiose kaip pati seniausia ir garbingiausia Švč. Mergelės Marijos garbinimo šventė. Kai kuriose parapijose, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulą turinčiose bažnyčiose nuo seno vyksta dideli Žolinės atlaidai – Pivašiūnuose, Krekenavoje Panevėžio rajone, Zarasuose, Rumšiškėse ir kitur. Kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui, Palangoje, Žolinė švenčiama kartu su šv. Roko atlaidais. Iš viso Lietuvoje yra daugiau kaip 200 bažnyčių, turinčių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulą – jose per Žolinę vyksta didieji metiniai atlaidai.
Žolinės liturgijos ištakos siekia V amžių. Pasakojama, jog Jeruzalėje apaštalai atvėrę Jėzaus motinos Marijos kapą neradę jos kūno, tik daug gėlių ir žolynų. 1950 m. popiežius Pijus XII tikėjimą, kad Marija buvo paimta į Dangų su siela ir kūnu, paskelbė Bažnyčios tiesa.
Žolinė yra privaloma šventė katalikams. Per iškilmingas Žolinės atlaidų mišias giedama Marijos garbinimo giesmė „Magnifikat“, o žmonės atneša pašventinti naujojo derliaus gėrybių ir žolynų, kurie vėliau, užkišti namuose už šventų paveikslų, sergi nuo gaisro, maro, bado bei kitų negandų. Perkūnijos metu, smarkiai žaibuojant žolynais smilkomi namai, sveikatai stiprinti geriami jų nuovirai.