Laikraščiui „Tėvynė“ – 63-eji: prisiminimai, istorijos ir linkėjimai

Balandžio 27-ąją vienintelis Panevėžio rajono laikraštis „Tėvynė“ mini savo 63-iąjį gimtadienį, šiemet balandžio 4-ąją pas skaitytojus išėjęs 7500-ąjį kartą. Per daugiau nei šešis dešimtmečius „Tėvynė“ tapo ne tik informacijos šaltiniu, bet ir gyvenimo metraščiu, atspindinčiu vietos žmonių kasdienybę, džiaugsmus, iššūkius bei šventes.

Šios sukakties proga pakvietėme rajono gyventojus pasidalyti prisiminimais apie „Tėvynę“ – kaip ją atrado, kokie straipsniai labiausiai įstrigo į atmintį.

Apie „Tėvynę“ sužinojo atsitiktinai

Istorikas ir „Tėvynės“ „Iš kur mes atėjome“ rubrikos autorius Petras Juknevičius jau daugiau nei 40 metų rašo į mūsų laikraštį.

„Puikiai atsimenu, kad pirmoji mano publikacija buvo 1981 metų rugsėjo 29-ąją. Tai buvo straipsnis „Nors nebuvom paminėti…“ Tų metų rugpjūčio pabaigoje atvykau iš Vilniaus gyventi į Panevėžį ir pradėjau dirbti rajono Kultūros skyriuje vyr. metodininku istorijos ir kultūros paminklų apsaugai. Na, o jau rugsėjį teko dalyvauti respublikiniame paminklosaugininkų seminare Kretingoje, tai apie jį ir parašiau „Tėvynei“, – atsiminimus pasakojo vyras.

Kaip teigė ilgametis ir nuolatinis mūsų laikraščio rašinių autorius, apie „Tėvynę“ sužinojęs atsitiktinai.

„Dar tų pačių metų pavasarį važiuodamas į Vilnių per Panevėžį autobusų stotyje pirkau „Panevėžio tiesą“, tai tuo pačiu metu ir „Tėvynę“ įsigijau. O jau rudenį teko pradėti ir bendradarbiauti“, – dėstė jis.

Po pirmojo straipsnio sekė kiti: „Mūsų krašto turtai“, „Respublikiniame seminare“, „Laukiame visuomenės paramos“ ir „Lietuviškoji Žana d`Ark“.

Gyventojai skaito

Vadoklių bibliotekininkė Joana Burokienė taip pat yra ne kartą rašiusi į laikraštį. Rašė apie Vadoklių įvykius: sportą, šventes ir kt.

„Vadokliečiai tikrai skaito „Tėvynę“. Net ir vyresni gyventojai, kurie neturi užsiprenumeravę laikraščio, ateina į biblioteką, paskaito vietoje arba išsineša namo paskaityti“, – kalbėjo ji.

Apie šį laikraštį prieš daugelį metų J. Burokienė sužinojo atėjusi dirbti į biblioteką.

„Man viskas patinka ir malonu skaityti. Negalėčiau neigiamai vertinti kitų žmonių darbo. Esu patenkinta laikraščio turiniu. Rašo apie aktualius dalykus“, – aiškino bibliotekininkė.

Laikraštis – išties reikalingas

Smilgių gyventojai Aldutė ir Kęstutis Vaičiūnai atskleidė, kad „Tėvynę“ skaito jau seniai.

„Su gimtadieniu, miela „Tėvyne“! Mūsų, kaip „Tėvynės“ skaitytojų, stažas tikrai įspūdingas. Gali būti virš keturiasdešimties metų. Panašiai tiek, kiek gyvename Smilgiuose. Laikui bėgant, daugelį spaudinių išstūmė kitos žiniasklaidos priemonės, o „Tėvynė“ liko“, – atviravo A. Vaičiūnienė.

„Palaipsniui, ypač per paskutinį dešimtmetį, kai abu aktyviau įsijungėme į savanoriškas veiklas. Kęstutis tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu, savo tapybos darbų parodomis, edukacijomis suaugusiesiems bei moksleiviams iki šiol prisideda prie Panevėžio rajono ir kitų Lietuvos kultūros įstaigų veiklų, o aš nuo 2015 m. vadovauju Panevėžio rajono Trečiojo amžiaus universiteto Smilgių fakultetui. Be to, abu esame aktyvūs ir Smilgių bendruomenės nariai, todėl laikraštis mums išties reikalingas“, – kalbėjo smilgietė.

Gyvenimo pulsas

Anot moters, „Tėvynė“ – savotiškas Panevėžio rajono gyvenimo pulsas.

„Laikraštyje daug straipsnių, renginių aprašymų, reklamų mums artima kultūrine, švietimo, bendruomeninio, politinio gyvenimo tematika. Visada malonu paskaityti straipsnius apie įdomius rajono žmones, kultūros įstaigų, bendruomenių veiklas, jaunų žmonių savo vietos kaime paieškas, jų verslus, Petro Juknevičiaus straipsnius apie įvairias rajono vietoves“, – vardijo A. Vaičiūnienė.

Ji pasidžiaugė ir „motyvuojančiu sumanymu“ – konkursiniu kryžiažodžiu.

„Esame patyrę tą džiaugsmą, kai laimėjome bilietus į koncertą. Ypač smagu pabendrauti su įdomiais apsilankiusiais „Tėvynės“ laikraščio darbuotojais… Žinoma, malonu, nors retkarčiais tapti ir laikraščio „bendraautoriumi“, – teigė ji.

„Įsimintinu ir maloniu netikėtumu mums tapo 2022 m. suteikta laikraščio „Tėvynė“ nominacija „TĖVYNĖS“ šviesuoliai“ mūsų šeimai… Tad ačiū, kad esate… Gyvuokite ilgai ir sėkmingai!“ – linkėjo A. Vaičiūnienė.

Laikraštis „Tėvynė“ mano gyvenime

Žodis Tėvynė man mielas žodis – tai mano gimtinė Lietuva, nors kaip tremtinys gimiau Sibiro platybėse, Irkutsko srityje, Tulūno mieste. Lietuva man labai brangi, nes yra mano tėvų, senelių, prosenelių, ainių žemė.

 

Ar gali būti skaudžiau, kai ištremia našlę moterį, mano mamytę Prancišką, su keturiais mažamečiais vaikais? Reikia palikti javų laukus, sodybą, daug gyvulėlių ir gyvuliniais vagonais būti išvežtai į nežinią. Ir kankina klausimas – už ką?

 

Žodis Tėvynė man iškart asocijuojasi su laikraščiu „Tėvynė“. Joje mano pirmosios moksleiviškos žinutės. Pamenu, gal septintoje klasėje parašiau nedidelį laiškelį apie tarpklasines krepšinio varžybas mokykloje. To rašinio buvo keturi sakiniai, išspausdino du ir likau labai patenkintas. Nes paštininkė atnešė čekį su 48 kapeikų mano uždarbiu – honoraru. Tai beveik keturios porcijos grietininių ledų! Jie mano vaikystėje buvo mylimiausias desertas.

 

Vėliau buvau pakviestas į kaimo korespondentų kursus, kurie vyko redakcijoje. Mūsų mokyti atvažiuodavo Vilniau universiteto dėstytojai, pamenu Laimoną Tapiną, žurnalistine patirtimi dalijosi respublikinių laikraščių žurnalistai ir redaktoriai. Tai buvo nuostabi kaimo korespondentų mokyklėlė. O neapsakomas įvykis – dalyvavimas respublikiniame kaimo korespondentų sąskrydyje. Tąkart į Kauną vykome „Tėvynės“ korespondentai, ir mes, jų talkininkai iš kaimo – Vincas Steponavičius iš Krekenavos, šių eilučių autorius ir kiti. Rajono kaimo korespondentai buvo pakviesti ir į „Tėvynės“ laikraščio 20 metų gyvavimo jubiliejų, buvome gražiai pagerbti.

 

Savo darbui atsidavusių laiškanešių dėka, nesvarbu ar pusto, ar lietus, „Tėvynės“ laikraštis tris kartus per savaitę aplankydavo kaimo žmones. Pamenu pirmuosius Baibokėlių, Povilauskų, Mickiemės kaimų laiškanešius. Tai Bronė Samulionienė iš Povilauskų kaimo, Julija Šabanavičienė iš Naujamiesčio, Genė Steponavičienė ir Valė Skorkienė iš Mickiemės ir kiti. Kaimiečiai jų labai laukdavo. Su laikraščiais, laiškais, pensijomis. Senoliams netgi vaistų nupirkdavo.

 

Aktyvi „Tėvynės“ skaitytoja buvo ir mano mama Pranciška. Net po sunkių melžėjos ir kitų kaimiškų darbų mama rasdavo laiko nors trumpam pavartyti „Tėvynę“. Jai patikdavo poetės Elenos Mezginaitės eilės, korespondento Stasio Kriaučiūno nuoširdūs rašiniai apie kaimo žmones, o ypač patikdavo pasakojimai apie gimtąjį Iciūnų kaimą. Mama kartais manęs paklausdavo: „Gal kokią žinutę parašei?“ Tuos straipsnelius susegdavau piešimo sąsiuvinyje. Ką ten susegdavau – imdavau adatą, siūlą ir baigta. Mano dėdė Aleksas Meškauskas buvo didelis „Tėvynės“ gerbėjas , domėdavosi mano žinutėmis ir straipsneliais.

 

Dirbdamas Liberiškio tarybinio ūkio augalų apsaugos agronomu, vėliau – „Taikos“ kolūkio vyr. agronomu, palaikydavau ryšius su „Tėvynės“ redakcija. Glaudžiai bendradarbiaudamas su Stasiu Kriaučiūnu, „Tėvynės“ korespondentu, redakcijos žemės ūkio skyriaus vedėju, informaciją pateikdavau ir telefonu. Tas bendravimas su rajono spauda tęsėsi daug metų.