24.3 C
Panevėžys
Ketvirtadienis, 30 birželio, 2022

L. Mažylis: „Europos ateitis sprendžiasi dabar“

AutoriusJPFotoVYTAUTAS LIAUDANSKIS
L. Mažylis.

Vasara prasidėjo, bet Europa negali nerūpestingai atostogauti. Rodos, Senasis žemynas yra net perkaitęs nuo įvairių sunkumų, ir ne tik dėl šylančio klimato. Infliacija, kuro ir energetikos kainos ir kiti nesibaigiantys iššūkiai… Žinoma, didžiausia tragedija ir išbandymas visai demokratijai – tai Rusijos pradėtas totalinis karas prieš Ukrainą. Kai žūsta nekalti ukrainiečiai, apima bejėgiškumo ir pykčio jausmas. Europos liaudies partijos frakcijos Europos Parlamente narys prof. Liudas Mažylis sako, kad šiuo metu Ukrainą palaikantis pasaulis dalyvauja kruvinų šachmatų kovoje su agresore, ir kiekvienas ėjimas turi būti atsakingas. „Europos ateitis sprendžiasi dabar“, – teigia L. Mažylis.

– Sukanka treji metai, kai dirbate Europos Parlamente. Ar numatėte tokius iššūkius kadencijos pradžioje?

– Neseniai pristačiau naują savo knygą „Europos pusdiplomis“ apie veiklą Europos Parlamente. Pristatymo metu sulaukiau labai įdomaus klausimo: ar yra, ko gailiuosi per šį laikotarpį, kai einu europarlamentaro pareigas? Gailiuosi, kad per mažai kolegoms europiečiams aiškinau, kas išties yra Kremliaus režimas ir kiek toli jis gali eiti. Nežinau, ar tai būtų ką nors iš esmės pakeitę. O gal? Mano frakcija žodžiais ir darbais siekia, kad nebegrįžtume prie įprastų santykių su teroristine Rusija. Kelio atgal nėra, turime visose srityse, ypač energetikoje ir pramonėje, imtis esminių pokyčių bei tapti maksimaliai nepriklausomi. Galų gale patys turime nustoti finansuoti šią karo mašiną, skelbti dujų ir naftos embargo. O dėl iššūkių, tai ir apie pandemiją niekas negalėjo pagalvoti prieš trejus metus, o kiek jos etapų spėjome pereiti! Tuomet atrodė, kad kova su klimato kaita ar Astravo atominės elektrinės saugumo užtikrinimas bus didžiausi iššūkiai. Dabar regime, kiek toli nuo demokratijos bei kiek artyn Kremliaus sugebėjo nueiti ir pats Baltarusijos režimas…

– Prakalbote apie kovą su klimato kaita. Kaip karas Ukrainoje koreguoja šios kadencijos vieną esminių ES tikslų – Žaliąjį kursą?

– Jei kam nors galėjo pasirodyti, kad Rusijos agresija Ukrainoje sumažins ES Žaliojo kurso svarbą, tai atsitiko visai priešingai. Būtinybė Europai tapti kuo mažiau priklausomai nuo Rusijos iškastinio kuro Žaliąjį kursą dar labiau suaktualina. Pavyzdžiui, Ukrainai nuo karo pradžios iš ES biudžeto skyrėme kelis milijardus, o Rusijai už naftą, dujas ir anglį nuo karo pradžios jau sumokėjome daugiau nei 60 mlrd. Privalome greitai ir ryžtingai šią situaciją pakeisti. Nors Žaliasis kursas trumpuoju laikotarpiu neužtikrina visų reikalingų energijos poreikių, tačiau ilguoju laiku jis turi daug potencialo Europai suteikti strateginės autonomijos. Mano Europos liaudies partijos frakcija pasisako už investicijas į technologijas, inovacijas, alternatyvius energijos šaltinius ir jų prieinamumą. Dar iki karo Ukrainoje pradžios buvo bandoma atsisakyti priklausomybės nuo iškastinio kuro, tačiau dabar prioritetas šiek tiek pasistūmėjo: svarstoma, kaip atsisakyti priklausomybės nuo nestabilių, autokratinių valstybių, pirmiausia, Rusijos.

Žaliasis kursas jau yra puolamas, todėl atakų prieš jį (organizuojamų ir Rusijos) tik daugės. Tad reikia kuo stipresnio ES institucijų palaikymo ir vieningos pozicijos. Karas Ukrainoje – ne tik didžiulė humanitarinė tragedija, bet ir kiekvieną dieną didėjanti ekologinė katastrofa: sprogimai, naikinamos naftos saugyklos, kėsinamasi į AE. Ne kartą Parlamento plenariniame posėdyje esu sakęs, kad šiems režimams nerūpi jokia gyvybė. Akivaizdu, kad norint atremti šiuos iššūkius, reikalinga ilgalaikė bendra ES strategija. Šiuo metu priimami svarbūs sprendimai dėl tarpinio Žaliojo kurso tikslo – sumažinti CO2 taršą 55 proc. (garsusis „Fit for 55“ paketas). Tai – teisės aktai, kurie padės sumažinti CO2 kiekius ES.

Kai kur politinių grupių nuomonės išsiskiria. Europos liaudies partijos frakcijoje palaikome ne per radikaliai „žalius“, o realiai įgyvendinamus tikslus, kurie netaptų finansine našta ES piliečiams. Bet negalime pamiršti kovos su klimato kaita. Mes jau mokame didelę kainą, o jei nesiimsime pokyčių – ateities kartos mokės dar didesnę…

– O ar tikrai karas prieš Ukrainą taip aktualizuoja Žaliąjį kursą, gi štai Europos Parlamentui nepavyko rasti vieningos pozicijos dėl visų pirmųjų „Fit for 55“ teisės aktų?

– Taip, birželio plenarinėje sesijoje turėjome esminius balsavimus. Deja, „žalinimo“ emocijomis ir populizmu paremti spendimai, nepaisant vykstančio karo, kelių teisės aktų svarstymus nukėlė į kitą sesiją birželio pabaigoje. Socialistai, žalieji ir kraštutiniai kairieji bei kraštutiniai dešinieji susivienijo ir atmetė ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos pokyčius, kurie itin svarbūs transporto sektoriui, namų renovacijoms. Be šio teisės akto buvo neįmanoma balsuoti ir dėl Socialinio klimato fondo, skirto pažeidžiamoms visuomenės grupėms ar konkurencingumui svarbaus naujo anglies dioksido mechanizmo įvedimo importui. Šie trys teisės aktai grįžta deryboms į Aplinkos komitetą. Nors jau, rodos, viskas buvo suderinta iki detalių, bet negalime pasiduoti šių frakcijų siekiui „žalinti“ Europą bet kokia kaina.

Mano Europos liaudies partijos frakcijai „Fit For 55“ paketas nėra tik dokumentas. Mes norime sumažinti taršą, bet nesunaikinti visos pramonės industrijos. Pavyzdžiui, atmesdami siūlymą dėl laipsniško nemokamų apyvartinės taršos leidimų svarbioms pramonės sritims atsisakymo, kai kurie politikai tiesiog pasmerktų įmones bankrotui. O žmones paliktų be darbų. Mano frakcija pasisako už realistiškus siekius, kad pramonė po truputį būtų perorientuojama į tvaresnę. Taip išsaugant, perkoordinuojant ir darbo vietas.

Tam, kad Žaliasis kursas atsilaikytų prieš nedemokratinius režimus ir išties sumažintų poveikį klimatui, tai ir turime veikti taip, kad mūsų pačių piliečiai ES juo pasitikėtų.

– Kalbant apie energetinę nepriklausomybę, Lietuva pademonstravo lyderystę ir pirmoji atsijungė nuo rusiškų dujų. Bet Jūs dažnai kalbate ir apie kitą būtinybę – atsijungti ir nuo vadinamojo BRELL žiedo. Kaip greitai tai įmanoma padaryti?

– Taip. Ir gana greitai. Šiuo metu vienas iš pagrindinių Lietuvos nacionalinio saugumo interesų turėtų būti kuo greičiau atsijungti nuo Rusijos elektros sistemos, o kartu ir nuo BRELL žiedo. Jokie ekonominiai ir energetiniai santykiai su Rusija nebeturi egzistuoti. „Business as usual“ politika su Rusija, kuri lydėjo daugybę metų, ir net po 2014 m. Krymo aneksijos nebegali būti ES užsienio politikos variantu. Tik ryžtinga ES politinė valia dėl Baltijos šalių sinchronizavimo su kontinentiniu Europos tinklu paspartins naują energetikos politikos etapą. „Litgrid“ teigia, jog Lietuvos elektros tinklai su Europos kontinentiniu tinklu galėtų būti sinchronizuoti nors ir dabar, bet brangiau.

Tai „kas, jei ne mes, ir kada, jei ne dabar“, karo metu, kai Rusijai kiekvienas euras yra svarbus, atsijungsime nuo BRELL? Ekonomiškesnis variantas dar gali būti neįmanomas daugybę metų. O jau ir 40 proc. sinchronizacijos darbų yra baigti. Kritiniu atveju elektrą įmanoma importuoti iš Švedijos, Latvijos ir Lenkijos. Tas pats galioja naftos produktams. Elektros tinklų sinchronizacija su Vakarų Europa privalo būti skubinama.

– Grįžtant prie sveikatos temų. Šį pavasarį tapote naujo Specialiojo COVID-19 pandemijos metu įgytos patirties ir rekomendacijų ateičiai komiteto nariu. Europa ruošiasi galimoms būsimoms pandemijoms?

– Iki COVID-19 sveikatos apsauga buvo valstybių narių atsakomybė. Ši pandemija parodė, kad ES reikia koordinuotų veiksmų sveikatos srityje ir tie klausimai vis aktualėja. Veikia jau ir finansinė programa sveikatos labui. Prieš tai dirbau Europos liaudies partijos frakcijos dėka veikusiame kovos su vėžiu komitete, paruošėme konkrečią strategiją su rekomendacijomis. Dabar naujame COVID-19 komitete analizuojame patirtį ir teiksime rekomendacijas ateičiai: turime stiprinti sveikatos tyrimus, didinti vaistų atsargas ir kitų medicininių bei apsaugos priemonių gamybą Europoje.

– Be aplinkosaugos ir sveikatos klausimų, Europos Parlamente dirbate ir Tarptautinės prekybos komitete?

– Taip ir visai netikėtai, gegužės mėnesį teko dalyvauti tarptautinės prekybos misijoje Čilės Respublikoje. Vykome aptarti laisvos prekybos sutarties atnaujinimo. Sutartis veikia, esame vieni kitiems svarbūs prekybos partneriai. Bet nuo sutarties sudarymo 2002 m. pasaulis pasikeitė ir reikia atsižvelgti į naujus iššūkius. Čilėje neseniai darbą pradėjo jauna vyriausybė. Šalis siekia, kad jų eksportas į ES neapsiribotų tik žaliavomis, bet įtrauktų ir jau pagamintas prekes, kurios turėtų bei kurtų pridėtinę vertę ekonomikai. O ES nori ne tik toliau stiprinti prekybą ir investicijas, bet ir tai įgyvendinti mažinant taršą.

Turime ir labai konkrečių sričių, kur ES vysto ar galėtų plačiau vystyti projektus su Čile siekiant įgyvendinti Žaliąjį kursą. Tai – ličio ir vandenilio eksportas į ES. O kartu Čilėje stiprėja demokratiniai procesai, tai itin reikšminga dvišaliams santykiams. Karo fone Europai kaip niekada svarbu pasaulyje ieškoti partnerių, su kuriais sieja panašios vertybės.

– Vėl ir vėl grįžtama prie karo temos… Kaip manote, kaip saugumo situacija Europoje keičia ir pačios ES ateitį?

– Na, turbūt karo tema dominuoja įvairiuose pokalbiuose. Europos ateitis sprendžiasi dabar, o prisiimti atsakomybę už savo ateitį reikia ryžto ir drąsos. To ir tikimės bendrai iš visos ES, jos vienybės, solidarumo ir veiksmų. ES nėra tik bendra rinka ar laisva erdvė kelionėms. Mes turime galvoti apie savo saugumą. Tai, kad šis karas Ukrainoje paspartino ir jos pačios siekį tapti ES nare, daug ką pasako. Šiuo pavyzdžiu sekė ir Sakartvelas, ir Moldova. Europos Vadovų Taryba birželio 23–24 dienomis spręs dėl šių šalių kandidačių statuso ES. Su Europos liaudies partijos frakcija tikimės, kad jis bus suteiktas. Karas Ukrainoje keičia ir šių valstybių vidaus politikos situaciją, stiprina demokratinius siekius.

Pavyzdžiui, Sakartvelas gan sėkmingai įgyvendina ekonomikos, žmogaus teisių ir korupcijos reformas, stiprina savo užsienio ir gynybos politiką. O Moldovos perspektyva tapti ES nare atrodo bene pati geriausia. Šalyje sėkmingai vyksta reformos užsienio politikos, saugumo, prekybos ir energetikos srityse. Dabartinė šalies prezidentė Maja Sandu savo politika aiškiai rodo europinę kryptį šalyje. Ją ir man gyvai gegužę teko išklausyti Parlamente Briuselyje ir Europos liaudies partijos suvažiavime Roterdame.

O visa Europos liaudies partija suvažiavimo metu Roterdame vienoje iš rezoliucijų patikino, jog tebėra įsipareigojusi remti Ukrainos, Sakartvelo bei Moldovos demokratinį vystymąsi. Tai „dabar“ arba „niekada“ laikas. Taip pat turime stiprinti ES, NATO ir Rytų partnerystės šalių bendradarbiavimą kovoje su hibridinėmis grėsmėmis bei informacinėmis atakomis. Suomijos ir Švedijos pateiktos paraiškos dėl narystės NATO irgi yra istorinis įvykis, kurį šis karas paspartino. Baltijos šalims tai be galo svarbu, tai iš esmės keičia, didina mūsų regiono saugumą. Bet Rusijos karas prieš Ukrainą tebevyksta ir turime toliau remti šalį ne tik žodžiais, bet ir ginkluote, spausti Rusiją sankcijomis ir skelbti embargo jos dujoms bei naftai. Tik Ukrainos pergalė įmanoma šiame kare.

– Jūs daug kalbate ir apie Baltarusijos režimo karinę integraciją su Rusija. Ką tai reiškia Baltijos šalims?

– Didžioji dalis baltarusių, remiantis apklausomis, nepalaiko karo Ukrainoje ir tiki, kad įsitraukimas neigiamai paveiks šalį. Tad, jeigu Baltarusija pasiųstų savo karines pajėgas į Ukrainą, pilietinės visuomenės konfrontacija su režimu ir naujų protestų tikimybė tik padidėtų. Kitu požiūriu, tokia karinė integracija tiesiogiai paliečia Baltijos šalių saugumą: Kaliningrade dislokuotos trumpojo nuotolio raketos „Iskander“ dabar galimai bus dislokuotos ir Baltarusijoje.

O dar ir vasario 27 d. Baltarusija surengė neteisėtą referendumą, kuriame buvo patvirtinta nauja konstitucija, pakeitusi šalies nebranduolinės valstybės statusą. Todėl Rusija dabar dėl pilnos karinės integracijos galės pasinaudoti Baltarusijos teritorija laikyti branduolinius ginklus, o tai komplikuoja Europos gynybines pozicijas. Baltarusija ketina rengti karinės mobilizacijos pratybas nuo birželio 23 d. iki liepos 16 d., tariamai bandant pagerinti karinių komisariatų kovinę parengtį. Gomelio srityje esančiuose poligonuose turinčios vykti pratybos gali tapti dar viena nauja invazijos banga į Ukrainą.

Baltarusijos režimas jau dabar yra de facto agresijos Ukrainoje dalyvis, tad tegu ir neapsimeta taikdariu. Lukašenka pradėjo vaizduoti neva „derybininką“ dėl Ukrainos grūdų tranzito į Europą. Spręs, matote, jis taip maisto krizę. Nebūkime užmaršūs ir naivūs, neįsileiskime Trojos arklio pas save. Baltarusijos režimas pats prisidėjo prie tos krizės sukūrimo. Lukašenka yra toks pat karo nusikaltėlis kaip ir Putinas, tai neturi būti pamirštama.

– Esame istorinių įvykių liudininkai. Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie nerimauja dėl ateities?

– Karai – deja, neišvengiamybė. Tikėkime, kad šio karo baigtyje būsime vieningi ir sutvirtėję. Ir siekime to.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Pirmoji ponia Madride: privalome padaryti viską, kad kultūros paveldas Ukrainoje būtų apsaugotas

confident-noyce

Advokatas: Sausio 13-osios byloje nuteistas A. Radkevičius gina Ukrainą nuo Rusijos

confident-noyce

V. Sinkevičius Kyjive pasirašė Ukrainos narystės ES aplinkos ir klimato programoje sutartį

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau