Praėjusiais metais sukako 160 metų, kai gimė vienas iš garsiųjų draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojų, kovojusių už lietuvių kalbos ir raštijos išsaugojimą, kunigas Stanislovas Stakelė.
Neramaus būdo
Kunigas S. Stakelė gimė 1862 m. lapkričio 6 d. Pumpėnų parapijos Adomavos kaime valstiečių Mato ir Marijonos Stakelių šeimoje. Mokėsi Žemaičių dvasinėje seminarijoje, 1885 m. vyskupo Antano Baranausko įšventintas kunigu ir paskirtas Švėkšnos vikaru, po poros metų perkeltas vikaru į Siesikus, vėliau – į Alšvangą (Latvijoje).
Dažnai buvodamas aptarnaujamoje Feliksbergo filijoje, ten kunigas susipyko su vietos mokytojais, policija ir parapijiečiais. Mokytojus jis apkaltino ateizmu, nihilizmu, girtavimu. Negavęs atsakymo į skundus, S. Stakelė savavališkai uždarė mokyklą ir užrakino patalpas.
Buvo įsakyta kunigą vieneriems metams uždaryti į Kretingos vienuolyną. Ten S. Stakelė nesilaikė statuto, todėl, pasibaigus įkalinimo terminui, vyskupas nutarė jį palikti Kretingos vienuolyne sušvelnintomis sąlygomis.
Pabėgo iš vienuolyno
Kunigas S. Stakelė vienuolyne buvo neilgai. Iš pradžių jis išvažiavo pas savo sergančią motiną, po to apsigyveno pas tėvą Adomavos kaime. Čia jis pradėjo bylinėjimąsi, tąsymąsi po teismus, apsiimdavo svetimose bylose verbuoti liudytojus, įkalbėjo savo giminaičius panaikinti ribų su Karalevičių dvaru ženklus. 1895 m. liepos mėnesį S. Stakelė buvo uždarytas į Kretingos vienuolyną. Grįžęs iš Libavos (Liepojos), S. Stakelė radęs butą užrakintą, kaltino tarnus pinigų vagyste, policijos valdininką „sergant psichiškai“. 1896 m. lapkritį S. Stakelė iš vienuolyno pabėgo ir pasislėpė užsienyje. Po pusmečio jis grįžo ir Panevėžio ispravniko buvo sulaikytas. Kauno gubernatoriui įsakius pristatytas į Kretingos vienuolyną.
Pabėgimai ir sulaikymai kartojosi. Kai taip nutiko ketvirtą kartą, S. Stakelė buvo nugabentas į Gardino pranciškonų vienuolyną.
Apsigyveno tėviškėje
1900 m. pabaigoje jis apsigyvena Adomavos kaime ir užsiėmė bylinėjimusi, kurstė valstiečius, verbavo liudytojus, vaikščiojo po teismus. Gyvendamas tėviškėje, šventadieniais laikyti Mišias, laidoti mirusiuosius S. Stakelė pėsčias ateidavo į Paįstrio bažnytėlę. 1902 m. Paįstrio gyventojai buvo sumanę remontuoti bažnytėlės šventorių. Pumpėnų klebonas, bijodamas valdžios represijų, patarė to nedaryti. Tuo metu kunigo S. Stakelės padrąsinti ir pamokyti žiemą žmonės suvežė reikiamą akmenų kiekį ir ligi liepos mėnesio šventorius buvo apmūrytas.
Iš Adomavos S. Stakelė dažnai keliaudavo į įvairias, net toliausias Vilniaus ir Telšių vyskupijų parapijas. Už tą nepaklusnumą ir neteisėtą veiklą valdžios tarnybos prirašė visą eilę parėdymų, įsakymų suimti, uždaryti kunigą į vienuolyną, neleisti jam iš ten pasišalinti.
Veržlaus būdo
S. Stakelės bendraamžiai ir vėlesni prisiminimų autoriai kunigą apibūdino kaip emocingą bei tiesmukišką, neramaus ir labai veržlaus būdo besąlygišką kovotoją už lietuvybę. Jis kovojo prieš rusų žandarų ir lenkintojų savivalę, labai gerai žinojo įstatymus ir mokėjo juos pritaikyti savo reikalui. Nelaimėjęs įstatymais, įsiverždavo jėga ir lazda. Kauno gubernatorius jam pripaišė „psichinę ligą“ tuomet, kai jis išdrįso Alšvinge uždaryti rusišką mokyklą. Uždarymas į Kretingos vienuolyną buvo politinis susidorojimas už pasipriešinimą lietuvių nutautinimui ir pravoslavinimui.
Klajojo po visą Lietuvą
Biografai, nušviečiantys Juozo Tumo Vaižganto veiklą, mini, kad S. Stakelė, uždarytas į Kretingos vienuolyną, su kunigu F. Leliu slaptai dingdavo iš vienuolyno ir išsiųsdavo kun. J. Tumo suredaguotus „Tėvynės sargo“ rankraščius, įsitaisė draudžiamos spaudos sandėlius, organizavo knygnešius.
Kunigas S. Stakelė negalėjo nusėdėti jam paskirtoje parapijoje ir klajojo po visą Lietuvą. Žandarams tai kėlė daug rūpesčių. Mat valdžia draudė kunigams išvažiuoti už savo parapijos ribų. Norėdami išvykti, jie turėjo gauti apskrities policijos viršininko – ispravniko – leidimą.
Prasidėjus revoliuciniam judėjimui 1905 m., Stakelė paliko Gardino vienuolyną ir dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, vykusiame 1905 m. gruodžio 4–6 dienomis.
Prašė vietos
Nors ir neturėdamas leidimo dirbti Vilniaus vyskupijoje, S. Stakelė keliaudavo po jos parapijas, sakydamas lietuviškus pamokslus, lietuviškai katekizuodamas vaikus ir mokydamas juos skaityti, veltui dalydamas tikintiesiems lietuviškas maldaknyges. S. Stakelė buvo vienas iš aktyviausių lietuvių kalbos teisių gražinimo Vilniaus krašto bažnyčiose veikėjų. Už tai jis lenkų buvo ujamas ir persekiojamas.
Kun. S. Stakelė prašė vyskupą M. Paliulionį vietos kokioje nors parapijoje. Vyskupas atsakęs, kad joks klebonas vikaru jo nepriims, o parapijos negalįs duoti, nes nesėdįs savo parapijoje. Tad S. Stakelė, esant gyvam vyskupui M. Paliulioniui, neturėjo jokios parapijos. Tik valdant vyskupui K. Cirtautui, per pažintis įteikus Kauno gubernatoriui kyšį, šis 1909 m. patvirtino kun. Stakelės paskyrimą Dusetų bažnyčios altaristu, o 1911 m. jis buvo perkeltas filialistu į Ragelius (Rokiškio r.).
Atgavo Antalieptės bažnyčią
Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai leido katalikams atsiimti cerkvėmis paverstas bažnyčias. Tuo pasinaudojęs kun. Stakelė išsirūpino iš vokiečių leidimą atgauti Antalieptės bažnyčią. Pėsčias ėjo Kaunan, gavo iš vyskupo P. Karevičiaus leidimą pašventinti Antalieptės bažnyčią ir buvo paskirtas jos klebonu.
Antalieptiškius žavėjo kun. S. Stakelės paprastumas, jis mažai skyrė dėmesio savo aprangai, tenkinosi susidėvėjusia sermėga bei kiaurais batais. Dovanojamus jam drabužius atiduodavo vargšams, tačiau jo dvasia buvo nepaprastai turtinga. Kun. Stakelė savo išvaizda, gyvenimo būdu buvo panašus į kunigą Antaną Srazdelį. Žmonės jį mylėjo, gerbė, nes jis buvo tikras „biedniokų kunigas“.
Ssusitiko su prezidentu A. Smetona
Prasidėjus nepriklausomybės kovoms, 1919 m. jis slapta telkė savanorius ir ginklus Lietuvos kariuomenei. Kadangi kun. S. Stakelė buvo energingas vyras, buvo paskirtas Antalieptės komendantu. Pasibaigus nepriklausomybės kovoms dar aktyviai dalyvavo savivaldybių veikloje, buvo išrinktas Rokiškio valsčiaus Revizijos komisijos nariu ir atstovavo šiai apskričiai Lietuvos savivaldybių suvažiavime Kaune.
S. Stakelė darbavosi buvusioje Degučių pašto arklių stotyje įrengiant bažnyčią. Jis ir buvo paskirtas šios bažnytėlės administratoriumi ir apsigyveno Degučiuose. Po metų susirgo, buvo pusiau paralyžiuotas. 1926 metų rugpjūčio mėnesį Degučiuose lankėsi prezidentas Antanas Smetona. Kunigas paprašė jį nuvežti prie garbės vartų. Sutikimo metu prezidentas jį pažino, nuoširdžiai pasveikino, pabučiavo, padėkodamas už pasišventimą tautinei veiklai.
Palaidotas Rozalime
Nuo 1927 m. S. Stakelė buvo Rozalimo (Pakruojo r.) bažnyčios altarista. Tą rudenį vyriausybė, įvertindama jo nuopelnus šaliai ir tautai, paskyrė jam „valstybės tautinės sąmonės žadintojo“ mėnesinę 200 litų pensiją. Liga progresavo. Nors ir paliegęs jis dar domėjosi universitetu, politika, kritikavo, džiaugėsi Vytauto Didžiojo metų renginiais.
Mirė knygnešys, kovotojas už lietuviškumą, už nepriklausomybę Rozalime 1930 metų rugsėjo 27 d. Po visų klajonių ir kovų ilsisi Rozalimo kapinėse. Jo vardas įrašytas Kauno karo muziejau sodelyje ant garbingiausių šimto knygnešių sienelės.
Sodyba sudegė
Panevėžio rajone, Adomavos kaime, buvo išlikusi S. Stakelės tėviškės sodyba, kurioje gyveno jo giminaičiai. Išstovėjo per visas pokario ir kolektyvizacijos pertvarkas. Po nepriklausomybės atgavimo sodybą įsigijo nauji savininkai, kurie joje negyveno. Apgyvendintas sargas ją saugojo taip, kad sudegė troba ir pats sargas. Tą vietą dabar ženklina tik piktžolėmis apaugę degėsiai.
