Sekminėmis – Šventosios Dvasios atsiuntimo iškilme baigiasi penkiasdešimt dienų trukusio velykinio laikotarpio šventimas. O po švenčių, kaip ir po atostogų, laukia kasdienybė ir darbas. Ilgiausias liturginis laikotarpis vadinasi „eiliniu“, arba „kasdieniu“. Visų mūsų gyvenimai, daugiau mažiau praleidžiami ne šventėse, o kasdienybėje, kur turime susigalvoti savo prasmes ir veiklas. Kasdienybė dažnai ne tokia spalvinga ir įspūdinga, bet būtent joje pasidaro didžiausi darbai, užauga vaikai, ir subręsta kasmetinis derlius. Bet sekmadienis yra sekmadienis, jame visada švenčiamos mažosios velykos, kaip galimybė kas savaitę atsinaujinti, atsigauti, pakilti Dievo ir Jo malonės artumoje.
Pirmasis sekmadienis po Sekminių, minime Švč. Trejybės slėpinį. Tai pagrindinis mūsų krikščioniškojo tikėjimo slėpinys, nes juo tikime, kad vienas Dievas šio pasaulio ir žmonijos istorijoje save apreiškė kaip trijų dieviškųjų asmenų bendrystę: Dievą Tėvą, Dievą Sūnų Jėzų Kristų ir Dievą Šventąją Dvasią. Tai ne trys dievai, bet trys asmenys vienoje dieviškoje prigimtyje. Švč. Trejybės tikėjimo tiesa/dogma pirmaisiais krikščionybės amžiais nuėjo nelengvą kelią, kol buvo paskelbta ir įtvirtinta Nikėjos ir Konstantinopolio visuotiniuose Bažnyčios susirinkimuose. Ir vis dėlto ji lieka daugiau slėpiniu, reikalaujančiu tikėjimo ir pasitikėjimo, negu įrodyta tiesa, kuriai pakanka mūsų žinojimo ir tikrumo.
Šiais metais Švč. Trejybės sekmadienis sutampa su pirmuoju birželio mėnesio sekmadieniu – Tėvo diena, kuomet sveikiname ir pagerbiame savo tėvus, tėčius, tėvelius. Už juos, gyvuosius ir mirusius, meldžiamės šv. Mišiose, gyviesiems teikiame ypatingą palaiminimą, o mirusius pavedame Dievo gailestingajai meilei. Tenka pastebėti, kad Tėvo dienos šventimas nusileidžia Motinos dienai – mažiau žmonių bažnyčiose, gėlių parduotuvėse ir kapinėse. Visi sutinka, koks svarbus vaiko vystymesi yra mylinčio tėvo vaidmuo, bet kartu tenka ir apgailestauti, kad neretai tas vaidmuo yra sumenkęs. Sumenkęs ir dėl visuomenėje nebelabai vertinamo tėviškumo ir vyriškumo, vis labiau siejamo su grubumu, smurtu ar nejautrumu. Gaila, bet prie tėvystės menkinimo prisideda ir kai kurie tėvai patys, neatsakingai žiūrėdami į savo šeimas, vaikus, pasiduodami priklausomybėms ar kitokiai tikrą ir mylintį santykį žalojančiai elgsenai. Tam galima rasti įvairiausių priežasčių, bet juk Bažnyčia mums nori pasiūlyti ir sprendimą – maldą. Reikia dažnai ir daug melstis vieniems už kitus, už tėvus, už vaikus, už šeimas, kad kuo daugiau mūsų kasdienio gyvenimo sprendimų, pasirinkimų, įsipareigojimų būtų Dievo artumo, tiesos ir meilės įkvėpti ir palaikomi.
Neatsitiktinai birželio mėnuo tradiciškai žinomas birželinėmis pamaldomis. Taip kaip gegužę skaitėme ar giedojome Švč. Mergelės Marijos garbei skirtas maldas ir giesmes, birželyje jos skirtos pagarbinti Švenčiausiąją Jėzaus Širdį. Litanijoje vienas iš kreipinių yra – Jėzaus Širdie, Tėvo Mylimiausioji. Kaip tai suprasti? Ogi visai paprastai, kad Dievo Sūnaus Jėzaus širdis yra Dievui Tėvui pati mylimiausia. Atrodo, kad kitaip ir negali būti, bet žmonių gyvenime žinome, kad gali. Ypač tiems, kurie nėra patyrę tikrosios savo tėčių meilės, visada lieka mylinčio Dievo Tėvo meilė, nes ir mūsų širdis, per krikštą ir tikėjimą sujungta su Jėzaus Kristaus širdimi, tampa Dievo Tėvo mylimiausia. Jėzaus Širdies litanijoje yra ir kiti kreipiniai, visų jų tikslas atskleisti ir parodyti mums mylinčio Dievo širdį, ir kad mūsų širdis ilgainiui imtų panašėti į Jėzaus Kristaus. Jeigu norime tikros pasaulio revoliucijos, tikros žmonijos pažangos ir taikos, reikia – širdžių reformos!
Vieni patys to nepasieksime, reikia Dievo širdies dosnaus ir mylinčio prisilietimo, jį labiausiai patiriame Švč. Kūno ir Kraujo sakramente, šv. Komunijoje. Šį Dievo meilės slėpinį taipogi apmąstysime ir švęsime antrąjį sekmadienį po Sekminių. Kur yra galimybės, tą sekmadienį organizuojamos Devintinių (devintas sekmadienis po Velykų) procesijos. Dažnai šventoriuose ar miestelyje pastatomi altorėliai, prie kurių kunigas su žmonėmis procesijoje atneša Švč. Sakramentą, skaitomas Dievo žodis, meldžiamasi ir giedama, o galiausiai prie visų altorėlių laiminami ir susirinkę tikintieji, ir už jų esantys mūsų kasdienio gyvenimo namai, laukai, darbai, verslai, keliai. Devintinių procesijos pagrindinis tikslas – parodyti, kad mus mylintis Dievas nenori likti tik mūsų bažnyčiose, bet nori būti ir yra mūsų kasdienio gyvenimo, kelių ir takų dalis. Reikia tik atsiverti, atverti, patikėti ir pasitikėti, kad Viešpats Dievas nieko neatima, nieko neskriaudžia, bet kaip tik į mūsų gyvenimus įneša meilės, tiesos ir vilties kokybę, kokios patys nei užsidirbti, nei pasidaryti, nei susikurti, nei tuo labiau nusipirkti negalime.
Birželio mėnesio liturginiame kalendoriuje paminime ir mūsų tikėjimo didžiuosius: šv. Joną Krikštytoją bei šventuosius apaštalus Petrą ir Paulių. Šv. Jono dienos šventimas – Joninės, turi savus papročius ir tradicijas, kurias vis labiau pakeičia šiandieniai nedarbo dienos praleidimo įpročiai ir tradicijos. O apaštalų šv. Petro ir Pauliaus, Bažnyčios šulų, šventė, dažniausiai paminima tose vietovėse, kur jie yra ypatingi parapijos globėjai. Aišku, pagrindinis šventimas vyksta Romoje, kur jie buvo nukankinti ir kur ilsisi jų žemiškieji palaikai. Būtų gražu, kad šie savu laiku lietuvių taip pamėgti vardai neišnyktų, kaip ir gražios tradicijos vasaros metu ąžuolo vainikais papuošti savo vardo globėjus mininčius Antanus, Aloyzus, Vladus, Jonus, Petrus ir Povilus.
Visus jus ir save pavedu maldoje: Švenčiausioji Jėzaus Širdie, pasigailėk mūsų.
