17 C
Panevėžys
Pirmadienis, 10 rugpjūčio, 2020

Kultūros ženklai žmogaus ir miesto gyvenime. Humanitaras A. Každailis: apie meną, Lietuvą, laisvę ir simbolius

A. Každailis.
A. Každailis.

Arvydas Každailis (g. 1938 m.) – Lietuvos grafikas, knygų dailininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, kuriantis įvairiomis grafikos technikomis, šiandien daugiausia dirbantis simbolikos ir heraldikos srityse, yra Lietuvos heraldikos komisijos narys. Jo dėka turime svarbiausius Lietuvos valstybės, savivaldos ir personalinės heraldikos objektus.

A. Každailis atkūrė ir sukūrė daugiau nei 100 miestų ir miestelių herbų, vėliavų ir spaudų projektų: Lietuvos valstybės didįjį herbą (oficialiai patvirtintas 2004 m.), istorinę valstybės vėliavą, LR pasienio stulpus, Valstybės Prezidento vėliavą, daugelio miestų, tarp jų ir Panevėžio, herbus, parengė apyvartinių litų ir centų monetų reverso projektus, rekonstravo XV a. Lietuvos karo vėliavą, sukūrė LR Seimo logotipą.

Spalio mėnesį Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje A. Každailis pristatė gausią heraldikos parodą, dedikuotą Lietuvos valstybės atkūrimui. „Laisvės sąvoka, man atrodo, yra reliatyvi“, – pareiškė dailininkas. Šia deklaracija pradėjome pokalbį. Tiesą sakant, nerimavau prieš interviu: pašnekovo patirtis ir kompetencijos keleriopai viršija manąsias, o heraldikos tema man kiek tolima.

– Kokia Jūsų kūrybinė laisvė?

– Gimiau mokytojų šeimoje. Po karo su mama gyvenome prie Baisogalos gana vargingai. Tėvas kaip politinis kalinys kalėjo „Sevpečlage“. Kūrybinio kelio pasirinkimas man ir šeimai kėlė klausimų. Pasirinkimo neturėjau, todėl esu mamai pasakęs: „Kaip ten bebūtų, duoną valgysiu iš savo profesijos.“ Iki šiol stengiuosi taip gyventi.

Ėmiausi visko, kad išlaikyčiau šeimą. Kartais tekdavo pasistengti, kad gaučiau vieną kitą užsakymą, leistis į kompromisus. Nemažai esu dirbęs knygų dizaino srityje. Nemaloniausi būdavo ideologinio turinio užsakymai. Tokių vengiau. Mėgau kurti knygų dizainą. Šioje srityje įgijau patirties.

– Bandydama susipažinti su dabartine Jūsų kūryba, radau daug istorinio turinio grafikos. Ypač apie tremtį. Stipriai paveikė Jūsų sukurtas tremiamo tėvo portretas grotuotame vagono lange.

Pastaruoju metu tremčiai skyriau daug dėmesio – paskutinė mano paroda yra jubiliejinė, metų pradžioje ji buvo eksponuojama „Arkos“ galerijoje ir vadinosi „Pro vagono langą“. Ši paroda buvo inspiruota ir skirta tėvo išgyvenimams, jo kančioms. Mano tėvas iki tremties dirbo mokytoju. Tuo metu mokytojai buvo laikomi elito žmonėmis.

Tėvai mokytojavo Baisogaloje iki karo. Žiūrėdamas tėvų nuotraukas matau jų ramaus gyvenimo idilę. 1940 metai šią idilę nutraukė. Tėvas, kaip politinis kalinys, grįžo į Lietuvą fiziškai palaužtas, netrukus ir mirė tesulaukęs 45 metų. Tėvo belaukiant prasidėjo tremtys. Teko pro mokyklos tvorą matyti ratuose išvežamus draugus, o ir mums patiems trims vaikams su mama teko ne kartą slapstytis pas žmones, kad liktume Lietuvoje.

– Ar sutiktumėte su mintimi, kad visos šiandienos kartos yra paliestos tremties į Sibirą tragedijos? Kad galbūt dėl šio konteksto lietuviams būdinga žemesnė savivertė?

 – Nesutikčiau, kad žemesnė. Gal vėliau, tarybiniais metais gimusiems, tai turėjo įtakos, bet tuo laiku gyvenusius, mačiusius ir supratusius, kas vyksta, vaikus tik užgrūdino. Šiandien jaunimas tik teoriškai žino, kad buvo tokie dalykai, bet nelabai skiria Leniną nuo Stalino.

Gal vyresniame amžiuje ateina susimąstymas apie tai, kas yra tėvynė? Esu čia, Lietuvoje, matau ją gerėjančią ir gražėjančią, matau iškilius jos žmones. Kita vertus, matau, kad Lietuvos kultūrinėje erdvėje yra chaoso požymių, susiskaldymo, politikavimo ir rietenų. Vis dar gyvename intensyvaus virsmo metu. Jis tęsiasi per ilgai.

Labai džiaugiuosi, kad jaunimas bręsta, kad auga jo pilietinė orientacija, jog Lietuva yra čia ir niekur kitur.

– Ar  Lietuvoje gausu menininkų, kurie yra ryškiai matomi ir tuo pačiu metu nepaliesti politikos?

– Tikrai matau, kad didžioji dalis dailininkų yra laisvi, kartu ir nuo politikos. Daliai jų tokia laisvė šiandien ypač patraukli, nes tai erdvė absoliučiai saviraiškai. Nemanau, kad visiems tai yra gerai.

Pirmiausia, reikia aiškiai apsibrėžti, kas yra laisvė. Gal yra kita laisvė – kur svarbus ne tik tu? Ar laisvė, kai darau, ką noriu, ir jaučiuosi už nieką neatsakingas, yra tikroji laisvė? Iš to kyla klausimas: ar laisvė be įsipareigojimų apskritai įmanoma? Jei atsakymas būtų teigiamas, reikštų, kad netolimoje ateityje Lietuva Europos Sąjungoje galėtų būti ne su savo vertybėmis, bet tik nominaliai, o lietuviškai joje retas bekalbėtų. Todėl mano kaip dailininko ir piliečio pareiga puoselėti valstybę, nes tik ji apsaugo mano tautą.

Kada prasidėjo valstybė? Tikriausiai nuo Vytauto laikų, kai valstybė tapo suvereno valdoma teritorija. Tada ir vėlesniems valdovams buvo svarbūs tik saugumas, įtaka pasaulyje ir orientacija į Vakarus. Taip buvo nulemtos mūsų tautinės savasties ir kultūros problemos.

Bet šiandien, besimokydami iš praeities, gyvenam čia, dabar, savoje valstybėje. O mes, dailininkai, kaip bendruomenės nariai, nesame išskirtiniai, nesame laisvi nuo tėvynės. Nesakau, kad tai prievolė, bet ignoruoti ir sakyti, kad laisvė yra tiktai visiška laisvė be atsakomybės, yra klaida.

– Papasakokite apie parodą. Ką atvežėte į Panevėžį?

– Paroda yra dalis jubiliejinės parodos, kuri buvo eksponuota „Arkos“ galerijoje. Ten tilpo trys parodos: dvi mano ir viena mano žuvusios dukters Agnės Indrės. Kadangi originalai neišliko, jos ekspozicijoje – skaitmeninės kūrinių kopijos.  Agnė buvo puiki piešėja. Mėgo Europos klasikinę literatūrą, kūrė sudėtingas kompozicijas su daugybe personažų, kurių kiekvienas individualus su pabrėžta charakteristika. Viena mano paroda buvo lakštinės grafikos „Pro vagono langą“.

Kita – heraldikos. Patys herbų originalai yra herbų turėtojų nuosavybė. Ekspoziciją sudarė trijų heraldikos sričių objektai: valstybės, savivaldos ir personalinės heraldikos (tai yra kilmingųjų ir šeimų herbai). Didžioji herbų dalis atlikti skaitmena, ranka piešti įrėminti originalų dublikatai atlikti tušu, akvarele, guašu ar tempera.

Parodoje eksponuoti herbų dublikatai piešti ranka iš to meto, kai dar neturėjau kompiuterio. Dabar, nors esu nuoseklios dailės raidos ir tradicijų gerbėjas, kūryboje naudoju visas naujų technologijų galimybes, kurias man teikia ši diena.

– Kaip Jums pavyko susidraugauti su technologijomis? Jūsų kartos žmonės dažnai jų bijo, neigia technologijų privalumus, kanonizuoja tradicinių technikų reikšmingumą.

– Iki šiol gerbiu ir vertinu klasikines dailės technologijas. Esu kūręs ciklus klasikine rembrantiška oforto technika. Pradėjus kurti heraldikoje, iš pradžių viską piešiau ranka. Simbolių paieška, jų variantai ir koregavimai užimdavo daug laiko ir vargo akims.

Atsiradus kompiuteriams, darbas ypač palengvėjo. Atsirado daugiau galimybių vaizdo variantams, išbaigtumui ir paties skaitmeninio produkto praktinio panaudojimo galimybėms. Man, dirbančiam Lietuvoje, labai svarbu profesionalumas. Neteigiu visada toks esąs. Buvo laikas, kai labai žavėjausi siurrealizmu.

Tada, 1968 metais, surengiau pirmąją parodą Rašytojų sąjungoje. Buvo vertinta teigiamai, bet toliau eidamas tuo keliu pajutau, kad galiu atsidurti ribinėje situacijoje, kur neišvengsiu problemų.  Bandžiau jėgas modernizme, kol priėjau prie išvados, kad tarnaudamas konkrečiam stiliui lyg prarandu kai ką savo, nesu laisvas rinkdamasis temą ir raišką. Tada įsitikinau, kad visi „izmai“ tėra tik raiškos būdai. Galų gale pasakiau sau, kad nesuformavau savo kūrybinio veido.

Dabar tuo džiaugiuosi, nes jis, tas veidas, ar kaukė, niekada nenusidėvės. Jei man rūpi kuri tema, laisvai renkuosi jai tinkamą raišką. Man nesuprantami besidžiaugiantys pagaliau atradę savo veidą. O atradę dirba, dirba, kol tas veidas nusidėvi ir pasidaro jiems patiems ir kitiems nebeįdomus. Gal tas veidas reikalingas dėl komercijos?

Tiesa, yra išskirtinių atvejų, kada žmogus kuria labai nuosekliai plėsdamas savo kūrybinio lauko ribas, bet aš nei lauko, nei veido nesusikūriau.

– Koks yra darbas heraldikos srityje?

– Heraldika man – amatas, profesija. Ji leidžia laisvosios kūrybos neprievartauti, neversti jos komercija. Kai esu kviečiamas, dirbu, net jei tai visai nepažįstama sritis. Pastaraisiais metais daug dirbau Valdovų rūmams. Juose yra nemažai mano sukurtų objektų. Vis dar gaunu užsakymų kurti ar atkurti heraldiką. Nuolat tenka mokytis, nes ši sritis Lietuvoje vis dar formuojasi. Prisidėjau formuojant Lietuvoje personalinę heraldiką. Šiandien kartu su genealogais sukurtos net kelios draugijos. Jos aktyvios ir plečia savo veiklą.

– Kaip atėjote į heraldiką? Kokios aplinkybės lėmė, kad tapote žmogumi, atkūrusiu valstybinius simbolius?

– Būdamas jaunas pasiryžau gyventi iš savo profesijos ir nuosekliai dirbau tiek „Vagos“, tiek „Minties“ leidykloms. Nors buvo sovietmetis, stengiausi turėti savo nuomonę apie dailę, jos plastiką. Tuo laiku buvo leidžiamas sovietinis modernizmas, o aš domėjausi siurrealizmu. Vėliau tuo modernizmu. Tačiau tai truko neilgai.

Priėjęs kryžkelę supratau, kad visi XX amžiaus „izmai“ yra ne kas kita, kaip raiškos būdų variantai. Matydamas daugybę kelių, saviraišką nukreipiau pagrindiniam tikslui – kurti tai, kur mačiau spragas Lietuvos kultūroje. Trumpai tariant tapau „lopytoju“, nes Vakarų Europos valstybėms, turinčioms storą kultūrinį sluoksnį, paveldėtą dar iš Romos imperijos, postmodernizmas nėra tiek pavojingas kiek Lietuvai.

Čia, Lietuvoje, reikia dar daug ką suprasti ir atkurti. Kad ir tą pačią heraldiką. Sukūrus Lietuvos heraldikos komisiją, darbą pradėjome nuo nulio, bet ir šiandien dar reikia daug kuo domėtis, atkurti, kurti ir prisiimti atsakomybę.

Šiandien man nepriimtinas dailininko atsiskyrėlio ar keistuolio įvaizdis. Nesutinku, kad dailininkui dera tik saviraiška, kad politikai lai tvarko politiką, architektai – architektūrą ir t. t. Toks nusišalinimas nedera dailininkui kaip humanitarui ir inteligentui, o Dailės akademijos pareiga taip jį parengti, kad šis turėtų tvirtą nuomonę, gebėtų reikšti savo mintis, būtų atviras ir pilietiškas.

– Ar turite mokinių heraldikos srityje?

– Heraldikos komisijoje dirba daugiau kaip 10 žmonių – dailėtyrininkai, istorikai, numizmatai, dizaineriai ir dailininkai grafikai. Šiandien Lietuvos heraldika nenusileidžia šalių kaimynių heraldikai. Vyksta ne tik kūrybinis, bet ir mokslinis darbas. Užmegzti ryšiai su kitų šalių heraldikos organizacijomis.

Heraldikos srityje visi esame humanitarinių mokslų daktaro Edmundo Rimšos mokiniai. Mūsų dirbančių yra arti dešimties. Turime labai gabių heraldikos dailininkų – tai Rolandas Rimkūnas, Nerijus Treinys ir kiti.

Norintiems darbuotis heraldikoje yra visos sąlygos tobulėti. Matome kasmet tobulėjančias technologijas, kurti darosi lengviau. Visa informacija yra prieinama. Ir tai iš esmės skiriasi nuo mano kelio pradžios. Mano karjera heraldikos srityje prasidėjo Chruščiovo valdymo metais. Kaip tik tada, atšilimo laikotarpiu, buvo leista atkurti heraldiką. Buvo sukurta heraldikos komisija, bet nesant išprususių heraldikos specialistų, ji tapo daugiau patriotine.

Komisijoje, įsteigtoje prie Kultūros ministerijos, buvo pradėti formuoti miestų herbai: prisimenu, kaip buvo sukurti Zarasų, Molėtų herbai.

– Kokią esminę žinutę Jūsų paroda turėtų pranešti miestiečiams?

 – Heraldika – tai  ženklų ir simbolių sritis. Man teko atkurti Panevėžio herbą. Jis tuo metu buvo formuojamas pagal caro laikais sukurtą Panevėžio gubernijos herbą, kurio kirstame skyde viršuje buvo imperijos obeliskas, apačioje – žagrė. Iš jo teko pašalinti svetimos imperijos obeliską, o jo vietoje įkomponuoti sukryžiuotus javų pėdus. Remiantis istoriko Edmundo Rimšos atrasta sena Panevėžio miesto ikonografija, buvo suformuotas dabartinis miesto herbas su miesto vartais, o anksčiau suformuotą variantą dabar naudoja Panevėžio apskritis. T

aip pat esu sukūręs herbų Panevėžio rajono miesteliams: Upytei, Velžiui. Taigi su Panevėžiu esu šiek tiek susijęs, ne tik kad kažkada mokytojų seminarijoje studijavo mano mama, o Krekenavoje mano teta Ona mokėsi groti kanklėmis. Dar vienas prisiminimas iš Panevėžio: 1987 metais Kraštotyros muziejuje pristačiau senosios LDK valstybės vėliavą, eksponavau surinktą istorinę medžiagą. Kalbėjau, kad reikia ją išsaugoti ir įteisinti, kad Lietuvai ji reikalinga.

Buvo susirinkę nemažai žmonių, aiškinomės, diskutavom, bet pristatymui baigiantis buvo suabejota: ar tikrai Lietuvai reikalinga antra vėliava? Ar nepakanka Trispalvės? Sunku nesutikti. Tikrai Trispalvė – pagrindinė nacionalinė tautos, atkūrusios valstybę, vėliava. Kartu ši vėliava žymi naują demokratinę Lietuvą. Konstitucijoje ji įvardyta dviem vardais: Nacionaline ir Valstybės.

Taip herbinei Valstybės vėliavai Konstitucijoje vietos neliko. Šiandien ši vėliava privačia iniciatyva įteisinta poįstatyminiais aktais kaip Istorinė Valstybės vėliava, bet netapo Lietuvos Valstybės vėliava. Gerai, kad ši vėliava šiandien turi nors tokį statusą, nes labai netolimoje ateityje gali atsirasti ir kitų pretendentų į ją.

Heraldika nėra dailininko saviraiškos erdvė, o herbai nėra paprasti laisvos kūrybos paveikslėliai. Heraldika yra sena krikščioniškos Europos kultūros tradicija. Europos heraldika ir veksilologija (mokslas apie vėliavas) yra ženklų, istorijos, dailės, tradicijų bei simbolikos sritis.

Ji kilusi iš karybos ir legionų atpažinimo ženklų. Herbas kaip valstybės ar asmens atstovas yra sakralus. Asmenims herbus už nuopelnus karyboje teikdavo valdovas. Išdavus valdovą, herbas galėdavo būti atimtas, apsuktas arba pakeistas. Herbas, kaip asmuo, turi savo dešinę ir kairę. Gyvas simbolis tik vyriškas, tik žiūrintis į savo dešinę. Valstybių herbai pavadinimų neturi.

Jų figūros statiškos, vadinamojoje heraldinėje pozoje. Didelė negarbė, jei karių grupės vėliava ar legiono simbolis būdavo prarandamas. VALSTYBĖ yra lemiama sąlyga tautai išlikti.

Dalyvaujant polemikoje dėl Lukiškių aikštės pertvarkos į Valstybės aikštę, išryškėjo dalies visuomenės klaidingas  požiūris, kad Lietuvos valstybė – tik nuo 1920 metų Steigiamojo Seimo, kad laisvės kovos tik partizanų ir rezistentų. Nematant tūkstantmetės valstybės istorijos, nematant žuvusiųjų už ją, nebūtų įvykęs ir jos atgimimas XX amžiaus pradžioje ir pabaigoje. Gal todėl šiandien valstybės herbo vardas VYTIS mus tarsi nukelia į XX amžiaus valstybės atkūrimo laikmečio kovas. Vardas VYTIS atsirado XIX amžiaus pabaigoje, jis kilęs iš lenkiško žodžio „pogonj“. (Lenkijoje herbai turi vardus.) Taip įvardytas herbas tarsi nusako „kažką vytis“.

Toks valstybės herbo įvardijimas ir supratimas yra klaidingi. Toks įvaizdis, kaip ir jo gimimo laikas, mus nukelia tik į tą pačią XX amžiaus pradžią, kai valstybė buvo atkuriama, o heraldika, kaip disciplina, mažai žinoma. Visi valstybių ir kiti herbai niekur neskrieja ir nieko nesivaiko, išskyrus Mongolijos herbą. Lietuvos valstybės herbas yra vienas seniausių valstybės herbų Europoje.

Bėgant amžiams susiformavo jo prasmė – BRANDUS VALDOVAS, GEBANTIS APGINTI SAVO ŠALĮ, tai yra Lietuvos valstybės herbo prasmės doktrina. Mūsų valstybės herbas yra vienas seniausių valstybės herbų Europoje ir tai yra mūsų heraldikos didžiausias turtas. Anot daktaro E. Rimšos, jo variantų paveldas siekia per 200.

Tai kultūrinis paveldas. Gi šiuolaikinės valstybės herbas, kurį po ilgų konkursų turėjau garbės paruošti, yra šiuolaikinės valstybės herbo etalonas. Į jį teises turi tiktai pati valstybė ir jos struktūros. Jį saugo įstatymas, jį keisti, išjuokti, tyčiotis yra nevalia.

– Kokį simbolį šiandien segite savo švarko atlape?

– Tai auksinis Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos garbės nario ženklas. Kadaise  mano tikslas buvo pradėti  dirbti personalinės heraldikos srityje. Šiandien ji turi netgi keletą barų. Yra ir Vilniaus, ir Kauno, ir Žemaitijos krašto kilmingųjų sąjungos, kuriami šeimų herbai, ir tai yra personalinė heraldika.

Viduramžiais herbą galėjo turėti ne tik kilmingieji, bet ir amatininkų cechai, ir pirkliai. Taip ir dabar Lietuvoje kuriama personalinė šeimos heraldika. Herbus steigia gerbiantys savo giminę, jos tradicijas asmenys. Tarp jų pensininkai, verslininkai, juristai, gydytojai ir kiti.

Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos daugumą sudaro archyvarai, istorikai. Jie informacijos ieško archyvuose ne tik Lietuvoje, bet ir Peterburge, Varšuvoje, Krokuvoje,  Skandinavijos šalyse. Ši draugija laikosi iš savo lėšų, nes didėjant susidomėjimui savo giminės praeitimi, genealoginiai tyrimai tampa reikalingi.

Draugija leidžia periodinį leidinį „Genealogija ir heraldika“, jame publikuojami naujieji herbai, istorinė medžiaga apie gimines, apie jų indėlį Lietuvos istorijai. Kartu diegiamas pasididžiavimas savo giminėmis, žmonėmis, kurie kūrė Didžiosios Kunigaikštystės didybę, kur žodis „lietuvis“, nors pavardė ir nelietuviška, šį tą reiškė. Tai tarsi skolos sumokėjimas už pirmųjų feodalų siekį turėti savo valstybę be atsakomybės, kokia kalba joje bus kalbama.

– Ačiū už pokalbį ir įkvėpimą.

Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Panevėžyje minimos K. Naruševičiaus 100-osios gimimo metinės

erikas

Panevėžyje atidaryta išskirtinė paroda

erikas

„Auksinių ženkliuku“ įvertinta panevėžiečio skulptoriaus J. Lebednyko kūryba

erikas

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau