Nacionalinėje dailės galerijoje įteiktos šių metų Kultūros ministerijos premijos labiausiai įvairiose srityse nusipelniusiems kultūros ir meno darbuotojams, kūrėjams. Premiją už etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo puoselėjimą ir skleidimą kultūros ministras Simonas Kairys įteikė ir Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėjai, Panevėžio rajono Krekenavos kultūros centro meno vadovei Linai Vilienei.
Etnologė daugiau nei trisdešimt metų domisi savo krašto etnokultūrine praeitimi, vadovauja Panevėžio miesto folkloro ansambliui „Raskila“, vaikų ir jaunimo folkloro ansambliui „Sierčikai“, Krekenavos kultūros centro folkloro dainininkų grupei „Lokauša“.
Skatina augti ir tobulėti
„Kaip ir kiekvienam žmogui, taip ir man, mano darbų įvertinimas yra svarbus. Visada malonu, kai tai, ką tu darai, kuom gyveni, ką perduodi kitiems, yra įvertinama. Tai tarsi pasitikrinimas, kad darai gerai, kad eini teisingu keliu. Kad gali įgytas žinias ir trisdešimt metų domėjimąsi etnine kultūra perduoti ir kitiems, sudominti tradiciniais papročiais, amatais, dainomis ir šokiais. Juk etninė kultūra tarsi mūsų šaknys. Kas mes esame? Kokia mūsų tapatybė? Ir tik turėdamas tvirtas šaknis žmogus gali skleistis kaip asmenybė“, – po apdovanojimo kalbėjo L. Vilienė.
Paklausta, ar ši premija įpareigoja dar labiau augti, tobulėti ir veikti, L. Vilienė sakė:
„Ši premija, manau, nėra kaip įpareigojimas, o labiau kaip įvertinimas, kad viską, ką darai – darai gerai ir teisingai. Skatina nenuleisti rankų ir tai, ką dabar darau, tęsti ir toliau. Mylimas darbas, kuris perauga į pomėgį, apjungia visą gyvenimą, skatina augti bei tobulėti.“
Etninė kultūra gyva
Anot L. Vilienės, tiek Panevėžio mieste, tiek rajone etninę kultūrą puoselėja folkloro ansambliai „Raskila“, „Pulkelis“, „Sierčikai“. Panevėžio rajone taip pat didelis būrys folkloro ansamblių ir dainininkų grupių, kurie puoselėja savo krašto dainas, ratelius, šokius ir papročius, – tai ir Krekenavos „Lokauša“, Perekšlių „Ulyčia“, Miežiškių „Ringis“, Jotainių „Rūtela“ ir daug kitų kolektyvų.
Panevėžio rajonas gali pasidžiaugti ir Ėriškių kultūros centro Upytės tradicinių amatų centru, kuriame vykdomos puodžiaus ir audėjos amato mokymai, įvairios amatų ir kalendorinių švenčių edukacijos, rengiamos parodos, susitikimai ir mokymai su amatininkais, turgūs. Taip pat Upytės krašto tradicijas puoselėja ir jauniausias folkloro ansamblis „Upytės Vešeta“.
Ir kiti Panevėžio rajono kultūros centrai rengia įvairiausias krašto tradicijų pažinimą skatinančias edukacines programas, Smilgių ir Krekenavos kultūros centruose vasarą organizuojamos etnokultūrinės stovyklos vaikams ir jaunimui. Tiek Panevėžyje, tiek Panevėžio rajone daug dėmesio sulaukia ir vaikų, ir moksleivių – liaudies kūrybos atlikėjų –konkursas „Tramtatulis“. Vaikai ne tik dalyvauja, bet ir tampa šio konkurso laureatais (panevėžietė Teklė Vilytė, krekenavietis Simonas Kavaliauskas) ar diplomantais (panevėžietė Rugilė Pšibišauskaitė, raguviškė Gabrielė Padelevičiūtė).
Etnokultūrą perduoda vaikams
„Džiugu, kad Panevėžio mieste asociacija „Aukštaičių kultūros draugija“, siekdama skatinti panevėžiečių kultūrinį aktyvumą, puoselėdama tautines vertybes bei suteikdama miestiečiams aktyvios saviraiškos galimybes, organizuoja „Etnokultūrinius mokymus Panevėžyje“. Juose gali dalyvauti visi norintys Panevėžio miesto, rajono ar net Aukštaitijos regiono gyventojai. Tai ir daugiausia dėmesio pritraukę „Vyrų dainų mokymai“, kurie vyksta paskutinį mėnesio trečiadienį „Sesių palėpėje“, kur susirenka vyrai dainuoti karinių-istorinių, šienapjūtės ar vaišių dainų. Kitus mėnesio trečiadienius „Sesių palėpėje“ vyksta „Sutartinių mokymai“. Antradieniais renkasi šeimos, kurios nori tradicijas, etnokultūrą perduodi savo vaikams. Ketvirtadienis – vaikų etnomokymų diena. Penktadieniais „Etnomokymai Panevėžyje“ kviečia rinktis į Dainų ir Tradicinių šokių klubus“, – vardijo L. Vilienė.
Nuo muziejaus iki ansamblių
Ji sako, kad visi darbai, kuriuos dirba, tarsi apsijungia į visumą.
„Panevėžio kraštotyros muziejuje dirbu Etninės kultūros skyriaus vedėja. Jau daugiau kaip trisdešimt metų Etninės kultūros skyrius kaupia, saugo, tyrinėja ir skleidžia krašto etninės kultūros paveldą. Vienos maloniausių darbo akimirkų – tai ekspedicijos, kurių metu paprasti kaimo žmonės nuoširdžiai ir atvirai pasakoja savo gyvenimo akimirkas, prisimena, kaip šventė įvairiausias šventes: vestuves, krikštynas, Velykas ar Kalėdas, dainuoja savo jaunystės dainas, groja, šoka, demonstruoja amatus ar kulinarinį paveldą. Visa užfiksuota medžiaga saugoma archyve, o vėliau šifruojama ir naudojama edukacinėms programoms, seminarams ir konferencijoms, konsultuojami folkloro ansamblių vadovai, tautodailininkai, tradiciniai amatininkai, švietimo ir kultūros darbuotojai“, – pasakojo L. Vilienė.
Dar viena sritis – tai nematerialaus kultūros paveldo puoselėjimas ir sklaida. 2020 m. Panevėžio kraštotyros muziejaus ir Aukštaičių kultūros draugijos teikimu „Pintinių juostų pynimo tradicija“ buvo įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą.
„Puoselėdamas šią vertybę, Panevėžio kraštotyros muziejus kuria Juostų pynėjų duomenų bazę, į kurią siekia įtraukti visus pynėjus: ekspedicijų metu fiksuojamas jų darbo procesas ir darbai. Per 2021 m. jau užfiksuota daugiau kaip 30 juostų pynėjų, o jų darbai, greta Lietuvos nacionalinio ir Panevėžio kraštotyros muziejaus seniausių pintinių juostų, eksponuojami parodoje „Juostų pynimo tradicija: žmonės ir spalvos“ Panevėžio kraštotyros muziejuje“, – kalbėjo L. Vilienė.
Tęsdama pasakojimą ji priminė, kad daugiau kaip per tris dešimtmečius užfiksuota etnologinė medžiaga toliau gyvuoja ir skleidžiasi folkloro ansamblių „Raskila“, „Lokauša“ ir „Sierčikai“ koncertinėse, edukacinėse programose bei etnokultūriniuose mokymuose Panevėžyje.
Ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas
Pomėgis domėtis įvairiais tradiciniais amatais – juostų pynimu, vilnos vėlimu, šiaudinių sodų vėrimu, vainikų pynimu ir kt., anot L. Vilienės, leidžia dalintis savo žiniomis ir patirtimi edukacinėse programose įvairiuose Aukštaitijos miesteliuose ir kaimeliuose.
Paklausta, kokių turi planų ateičiai, L. Vilienė šypsojosi: „Manau, kad ir artimiausius metus dirbsiu ir gyvensiu taip, kaip ir gyvenau iki šiol. Džiaugiuosi, kad etninė kultūra yra ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas, kad savo žiniomis ir meile etninei kultūrai galiu dalintis su visais norinčiais – pažinti, išmokti ir perduoti mūsų protėvių vertybes.“
