21.5 C
Panevėžys
Sekmadienis, 16 birželio, 2024

Krekenavos M. Antanaičio gimnazijos fizikos mokytojas V. Urnikas: „Viską spėju, nes labai noriu“

AutoriusDovilė BARVIČIŪTĖFotoŽIVILĖ VEČIORKUTĖ
V. Urnikas.

Iš Šiaulių kilęs, bet daugiau nei 40 metų Krekenavoje gyvenantis ir Mykolo Antanaičio gimnazijoje dirbantis fizikos mokytojas Vigimantas Urnikas sako, kad Krekenava įtraukia kaip bala – čia gera gyventi, kurti, dirbti, padėti, pažinti ir rūpintis vaikais.

Ne vietinis, bet savas

Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos fizikos mokytojas Vigimantas Urnikas gimė ir augo Šiauliuose, o jo gyvenimo istorijos lapai Krekenavoje atsivertė po 1978 metų, kuomet jis su būsima žmona Laima baigė studijas tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute. Jiedu įgijo mokytojų specialybes: Vigimantas – fizikos, o Laima – pradinių klasių.

Urnikų šeima į Krekenavą atvažiavo pagal paskyrimą.

„Tada dar nebuvome susituokę, bet kartu norėjome dirbti ir gyventi, o norint gauti vietą abiem toje pačioje vietoje, reikėjo pažymos iš Metrikacijos biuro, kad ruošiamės tuoktis. Tą ir padarėme. Tada rinkomės, kur norėtume įsikurti. Kadangi esu iš Šiaulių, o Laimutė – iš Rokiškio krašto, vidurkelis – Panevėžys. Pradžioje Švietimo skyriaus vedėjas mus nusiuntė į Raguvą. Ten gal ir būtume pasilikę, bet mums pasiūlė apgailėtinos būklės butą. Grįžom pas vedėją ir paklausėme, ar nėra kitų variantų. Vedėjas kaip tik tuo metu buvo Krekenavos mokyklos direktorius, tai jis sako, važiuokit pas mane, gyvensit bute mokytojų name. Taip ir atsibaladojom į Krekenavą. Matėme, kaip ji augo ir keitėsi. Čia graži vieta, įdomus miestelis ir geri žmonės“, – sako V. Urnikas

Ir dar priduria: „Kai atėjome į mokyklą, mūsų, jaunų mokytojų, buvo gal dvylika. Rimta, labai gera kompanija, ir galiu pasakyti, Krekenava kaip bala įtraukia, dažniausiai žmonės čia grįžta. Kad ir pusė mokytojų ar daugelio vaikų tėvai buvo ar yra mano mokiniai.“

Krekenavoje užaugo ir dvi Urnikų atžalos, dukros Simona ir Laura. Tik viena jų įsikūrė Kaune, kita – Ispanijoje.

V. Urnikas.

Jūreivystės nesirinko dėl mamos

Paklaustas, kodėl pasirinko studijuoti būtent fizikos kryptį, V. Urnikas šypsosi: „Dėl to kalčiausia mama. Aš nė minties neturėjau stoti į fiziką. Norėjau studijuoti Jūreivystės mokykloje, bet mama verkė, sakė, vaikeli, tu nežinai – plaukiosi mėnesiais, grįžęs gersi. O aš mamą labai myliu, galvoju – ai, tiek to, jeigu norėsiu, nuvažiuosiu prie jūros ir paplaukiosiu. Be to, pedagoginis arčiausiai namų, o ir mokykloje tik už fiziką penketą turėjau.“

Kiek įsitvirtinęs Krekenavoje, V. Urnikas ėmėsi savo rankomis statyti geltonų plytų namą, visai šalia mokyklos, kad toli nereikėtų vaikščioti. Mokytojas neslepia – jam reikėjo dirbtuvių, kurios dabar įrengtos namo rūsyje.

„Tarp pamokų turėdavau nemažai laisvo laiko, todėl pradėjau akmenis skaldyti, dirbti su mediena, mūryti židinius, užsiimti juvelyrika ir kitais įvairiausiais darbais. Negaliu sėdėti koja ant kojos. Kaip žmona sako, mes susitinkam ryte, kai išeinu ir kai grįžtu iš rūsio vakare“, – šypsojosi V. Urnikas.

Visų galų meistras

Namo rūsyje įrengtose dirbtuvėse ir anksčiau, ir dabar gimsta unikalūs meno dirbiniai – papuošalai iš meteorito ar klijuoto medžio indai. V. Urnikas, galima sakyti, visų galų meistras. Jis dirba su medžiu, užsiima kalvyste, stato namus, gali santechniką ir elektrotechniką išvedžioti, moka virinti metalą, dirbti su skaldytais ir neskaldytais akmenimis, moka juos poliruoti, namuose lieja stiklą, o į juvelyriką fizikos mokytoją pastūmėjo geras jo draugas iš Rokiškio Igoris Skripka. Be to, laisvalaikiu mokytojas namo kieme imasi mėgstamo sporto – šaudo iš lanko, kurių ne vieną yra pasigaminęs pats.

„Viską spėju, nes labai noriu. Žiūrėti serialą man jėgos nelaiko. Esu smalsus ir negaliu ramiai praeiti pro kažką technologinio. Kai man reikia ar noriu pasitarti, išsiaiškinti ar iki galo suprasti, visada visų klausinėju, skambinu, rašau ir viską sužinau. Ir savo mokiniams sakau – nebijokit klausti ir mokėkit išklausyti. Suprantama, man ir fizikos mokslas duoda daug žinių, bet yra ir kitų smulkmenų, apie kurias nežinau. Laimei, savo gyvenime turėjau mokytoją tautodailininką Zigmą Vaišvilą ir turiu juvelyrą Igorį Skripką, – pasakojo V. Urnikas. – Ko nemoku, tai jokiu instrumentu groti, ir pavydžiai žiūriu į tuos, kurie geba tą daryti. Aš klausos neturiu, man draugai sako, mes tau sumokėsim, tik tu nedainuok.“

V. Urnikas.

Daugiau nei mokytojas

Visgi šalia visų veiklų, anot V. Urniko, pedagogo darbas jam mieliausias, turbūt jis nėra tik mokytojas. V. Urnikas geba vaikus ne tik sudominti ir uždegti naujomis žiniomis, bet ir kartu būti draugu, kai reikia – supratingu ir jautriu. Neišsenkančia kantrybe ir sumanumu pasižymintis pedagogas yra puikus daugiau nei mokytojo pavyzdys.

M. Antanaičio gimnazijos kieme V. Urnikas kartu su vaikais įrengė kas rytą visus pasitinkantį saulės laikrodį. Kitoje mokyklos pusėje – žmogaus šešėlio laikrodį. Be to, įstaigos kiemą puošia mokytojo ant akmenų sumontuoti suoleliai ramiam vaikų poilsiui, ir lauko klasė vidiniame mokyklos kieme. O pats fizikos mokytojo kabinetas turbūt kone labiausiai išsiskiria iš kitų klasių. Lubose kabo dvylika zodiakų ženklų, tikslios jų datos, pažymėtas tarptautinis lotyniškas pavadinimas ir kaip viena iš versijų – lietuvių zodiako ženklai, kuriuos rado Baltarusijos bažnyčioje ant medinės taurės etnokosmologas Jonas Vaiškūnas. Išskirtinis akcentas lubose – žvaigždynai ir mokinės nutapytos planetos bei saulės pakraštys. „Tame pačiame kabinete dirbant 44 metus, natūralu, kad norisi pokyčių“, – šypsosi V. Urnikas.

Į laukus stebėti visatos

V. Urnikas nuolat skatina jaunimą plėsti akiratį, ugdyti jų kūrybiškumą ir savarankiškumą, todėl itin smalsius ir norinčius giliau pažinti pasaulio sandarą moksleivius kvietė į astronomijos būrelį. Iš pagal projektą gautų lėšų įsigijo teleskopą ir kartu su vaikais leidosi stebėti ir tyrinėti plačią mūsų visatą. O prie fizikos kabineto ant sienos iškabintos vaikų fotografijos liudija, kad dvejus metus gyvavusio būrelio veikla nepraėjo veltui.

„Sėsdavom į autobusiuką ir šeimyniškai keliaudavom. Pakeliui stodavome degalinėje dešrainių, tada prie Krekenavos regioninio parko – kavos ir netrukus siekdavom kelionės tikslą – ūkininko laukus, kur per teleskopą stebėdavom dangų. Po to kiekvieną mokinį parveždavau tiesiai į namus: į Žibartonius, Papalčius, Mitriūnus. Man taip ramiau, žinodavau, kad vaikai po miestelį nesiblaškys ir saugūs bus namuose“, – kalbėjo V. Urnikas.

Anot mokytojo, šio būrelio jau nebėra, bet, būna, vaikai prašo nuvežti stebėti žvaigždžių. Stengdamasis jų smalsumą patenkinti, mokytojas susisodina juos į autobusą ir važiuoja. Tradiciškai V. Urnikas kiekvieną pavasarį arba rudenį gimnazijos moksleivius veža ir į Molėtų Astronomijos observatoriją. Taip pat organizavo ekskursijas į Stokholmą, Varšuvą, Saremų salas Estijoje.

V. Urnikas.

Kartą į mokytojo kabineto duris pasibeldė dešimtokas su prašymu išmokyti skaldyti akmenį. „Radau laiko. Padariau jam kūjį, nuvažiavom prie akmenų ir pasiskaldėm. Man įdomu su vaikais, ypač su vyresniais, juo labiau kad jiems įdomu, todėl niekada negaliu atsakyti. Buvimas su jais man teikia malonumą, jų dėka geriau suprantu dabartinę situaciją“, – sako mokytojas.

Didžiausias pavojus – dirbtinis intelektas

O situacija labai greitai keičiasi, ir šiais laikais mokytojui nevalia atsilikti, priešingai – tenka stipriai tobulėti.

„Kai atėjome dirbti į mokyklą, vyko socialistinis lenktyniavimas, buvo slogesnis periodas, bet vaikų motyvacija būdavo didesnė. Po Nepriklausomybės atgavimo viskas labai greitai vystėsi technologiniu požiūriu, pasitempus visada reikia būti, o vaikų motyvacija krenta, ypač kaime, ir galutinai užmuš ją mobilūs telefonai ir dirbtinis intelektas. Čia didžiausią pavojų matau, kadangi – kam tau kurti, kai už tave kitas gali padaryti“, – kaitos įžvalgomis dalijosi V. Urnikas.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Panevėžio rajone gyvenantys Julija ir Vidmantas Milinskai: „Kai sergi muzikos liga…“

confident-noyce

Duonos kepėjos iš Panevėžio rajone esančio Limeikių kaimo: „Gera žinoti, kad esam reikalingos“

confident-noyce

Žurnalistė iš Panevėžio rajone esančių Ibutonių Gintarė Valancevičiūtė-Stanikūnė: „Tai darbas – nuo nulio iki mėnulio“

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau