Krekenavos kultūros centro muzikos kapelos „Be cvieka“ vadovas R. Medišauskas: „Be muzikos, gyvenime jau nebenorėčiau nieko“

AutoriusSAMANTA ILONYTĖFotoŽIVILĖ VEČIORKUTĖ, GINTARAS LUKOŠEVIČIUS
R. Medišauskas.

Aukštaitijos liaudiškos muzikos mėgėjai nekeičia tradicijų, tad atėjus rudeniui muzikantai susitinka regiono šventėje-varžytuvėse „Kapelmaušis“. Taip įvyko ir šiemet. Praėjusį savaitgalį visi susibūrė į didžiąją kapelų šventę, vykusią „Kalnapilio“ arenoje. Anot organizatorių, tai – „šauniausių mūsų krašto kapelų, įdomių svečių ir mielos, draugiškos publikos pasimatymas“.

„Be cvieka“

Šiais metais geriausio kolektyvo laurus nuskynė ir didįjį prizą laimėjo Krekenavos kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Be cvieka“, kuriai vadovauja Rimas Medišauskas.

„Buvo tikrai daug dirbta ir stengtasi. Laimėjimas – netikėtas, bet mums labai malonus, nes tikrai įdėjome daug pastangų. Kai kuriuos kūrinius padarėme kitokius, šiuolaikiškesnius. Kitonišką padarėme lietuvišką sutartinę, kurią sušiuolaikinome, pridėjome šiuolaikinių ritmų ir instrumentų. Sutartinės – Lietuvos pasididžiavimas, todėl tai buvo ir mūsų pasirodymo vinis. Taip pat atlikome būsimos „Dainų šventės“ valsą. Įtraukėme publiką. Tie du kūriniai „Kapelmaušyje“ pasirodė geriausiai“, – džiaugėsi meno vadovas.

Tradicinė kaimo kapela „Be cvieka“ šiose varžytuvėse dalyvavo jau ketvirtąjį kartą. Pirmasis kartas buvo tik bandomasis pasirodymas, antraisiais metais pelnė pirmąją vietą, trečiaisiais – antrąją.

R. Medišauskas šiuo metu turi tik vieną kapelą. Tačiau turi dvi vokalines grupes. Vieną – Krekenavos kultūros centre, antrą – Pakruojo kultūros centro viename iš skyrių.

„Be cvieka“ kolektyvas gimė pirmojo karantino metu.

„Be cvieka“ kolektyvas gimė pirmojo karantino metu. Jį šiuo metu sudaro septyni nariai, iš kurių vienas – kapelos vadovo sūnus.

„Mes esame tradicinė kaimo kapela, todėl ir grojame tradiciniais instrumentais. Groja mūsų šeima, t. y. aš, žmona (kanklėmis) ir sūnus (barškučiais), bei dar keturi nariai. Aš groju įvairiais instrumentais, tačiau pagrinde armonika ir mandolina. Taip pat kolektyve turime būgnus, kontrabosą, smuiką ir stengiamės įtraukti vis daugiau liaudies instrumentų. Pereisime prie basetlės, nes kaip tradicinė kapela turime groti ir ja“, – pasakojo vyras.

Anot jo, pavadinimas „Be cvieka“ turi daug reikšmių, tačiau jis grupei labai tinka.

„Pavadinimą „Be cvieka“ reikia įsivaizduoti kaip septynias lentas, sukaltas vinimi, bet išėmus vinį, lieka laisvos lentos. Tad ir mes – laisvi žmonės, mėgstame laisvesnę programą. Grodami, repetuodami atsipalaiduojame. Mūsų kapela susikūrė per karantiną, kuomet repetavome nuotoliniu būdu, todėl tikrai buvome kažkokie „be cvieka“, – juokėsi vadovas.

R. Medišauskas.

Be muzikos nenorėtų nieko

Paklausus, kokie yra artimiausi kapelos planai, R. Medišauskas tikino, kad į priekį visuomet yra prigalvoję pasirodymų.

„Dabar ruošiamės Dainų šventei, tačiau ir be jos galvojame apie įvairius respublikinius pasirodymus, renginius, kapelų šventes. Na, o jei pakviestų į užsienį, keliautume ir ten“, – sakė jis.

R. Medišauskas visą gyvenimą dirba meno vadovu. Jo stažas – net 33-eji metai.

„Kai grįžau iš armijos, taip ir dirbu meno vadovu. Muzika yra mano duona, mano džiaugsmas, mano skausmas. Be muzikos, gyvenime jau nebenorėčiau nieko“, – atviravo buvęs Smilgių gyventojas, šiuo metu persikėlęs į Panevėžį.

R. Medišauskas.

Daugiau nei 10 instrumentų

Pats meno vadovas groja daugiau nei dešimčia instrumentų.

„Neskaičiavau. Visais išmokau groti pats. Mano sesuo mokėsi muzikos mokykloje groti fortepijonu. Tad aš klausydavau ir pasibandydavau. Vėliau, darželyje, ir pats grojau paprastas daineles. Su amžiumi norėjosi vis daugiau ir daugiau. Tėvelis irgi buvo muzikuojantis, turėjo armoniką, akordeoną. Po to išlošiau gitarą. Viskuo, kas pakliūdavo po ranka, mokydavausi. Taip išmokau groti ir gitara, ir būgnais, ir estradiniais, liaudiškais instrumentais, ir triūba. Teko groti net vestuvėse. Tas gyvenimas – labai „didelis“, tad ir išbandyti teko daug… Tiesa, per karantiną gavau mandoliną, kuri buvo kažkam nereikalinga, o aš, pasiėmęs ją, ėmiau ir išmokau groti. Norėtųsi daug kuo išmokti, bet nežinau, ar bereikia…“, – tikino R. Medišauskas.

Vyras atskleidė, jog neturi mėgstamiausio instrumento, tačiau daugiausia tenka groti armonika, tad ji – arčiausiai širdies.

„Pagal specialybę esu pramoginės muzikos atlikėjas, o gyvenime teko studijuoti ir chorvedybą. Labai džiaugiuosi, kad ir sūnus seka mūsų pėdomis bei mokosi groti. Šiuo metu jis mokosi Vytauto Mikalausko menų mokykloje. Groja kanklėmis“, – kalbėjo pašnekovas.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Ramygalos kultūros centro vadovė L. Kubiliūnienė pabėgimą nuo minčių rado vatos pasaulyje

confident-noyce

S. Kriukienė: „Kai nuo vienos veiklos pavargstu, kita – padeda atsipalaiduoti“

confident-noyce

Savanorystė – puiki patirtis: ramygalietė G. Račinskienė – apie savęs ieškojimą, darbą su jaunimu ir įkurtą teatrą

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau