Krekenavos klebonas G. Jankūnas: „Jei matai, kad kažką gali keisti – keisk...

Krekenavos klebonas G. Jankūnas: „Jei matai, kad kažką gali keisti – keisk dabar“

Urtė ŠLEVAITĖ ("Tėvynė") / JP, Bernardinai.lt, "Tėvynės" nuotr.

G. Jankūnas.

Prieš beveik aštuonerius metus į Krekenavą atvykęs kunigas Gediminas Jankūnas turbūt nesitikėjo pasilikti miestelyje taip ilgai – čia praleido pusę savo kunigystės metų. Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas yra atviras tiek apie namais tapusią Krekenavą, tiek apie abejones, viltį, ribas ir parapijos kultūrą.

– Ką jums suteikė Krekenavos bendruomenė?

BIC

– Ji suteikė visko, aišku, buvo virsmų. Buvau pripratęs vienoje vietoje būti trumpai, kažką nuveikti ir keliauti toliau. Kai miestelyje turi būti ilgiau, viską patikrina laikas. Tam tikros iniciatyvos kaip ir fejerverkai – negali būti ilgai, nes praeina efektas, todėl turi stebėti, kas turi išliekamąją vertę, kas pasiekia žmonių kasdienybę. Tam reikia kitokio – ilgalaikio mąstymo. Būtent dėl to atsirado Šventojo Rašto studijos, nes suvokiau, jei noriu kalbėtis su žmonėmis apie Dievą, turiu juos išmokyti tos kalbos, o tai yra Šventasis Raštas. Turi būti ir investicija į jaunus žmones, kuriuos matai augančius. Dar atsiranda geresnis bendruomenės pažinimas, nes vyksta vestuvės, laidotuvės, krikštynos. Žodžiu, kai važiuoji į Krekenavą – važiuoji namo.

– Ko labiausiai pasiilgtumėte, jei šiandien reikėtų išvykti iš Krekenavos?

– Žmonių, nes kunigo tarnystė priklauso ne tik nuo jo, bet ir nuo atgarsio, kuris gimsta žmonėse. Turiu nuostabią komandą, kuri padeda įgyvendinti tarnystę. Tai vietos ir žmonės, kurių man niekada negėda, ir kurie nejaučia gėdos jausmo už mane. Negėda nei prisiminti, nei susitikti.

– Kiekvienais metais miestelyje vyksta Žolinės atlaidai, sulaukiantys daug dėmesio. Jaudinatės prieš tokias šventes?

– Kiekvienais metais sutinku šventes vis ramiau. Yra tam tikras įgūdis, turim atsakingus žmones. Stengiuosi, jog visi jaustųsi saugiai ir jaukiai.

 – Kažkuo abejojate?

– Kartais abejoju savo kunigo misija. Ar kažkam reikia viso šito? Pasaulis keičiasi, nes Evangelijos, Gerosios naujienos gėrio nepamatysi taip greitai, kaip pamatai vaizdelį telefone spragtelėjęs pirštais.

– Kas padeda pabėgti nuo abejonių?

– Dievas viską išsprendžia. Kažkas pakviečia pas ligonį, reikia išklausyti tam tikrą situaciją ir suvoki, jog tie žmonės neturėjo kur eiti ir neturėtų, jei nebūčiau čia, nepatarčiau, nepadėčiau pamatyti kažkokios kitokios perspektyvos gyvenime.

– Tai galima sakyti, jog žmonės padeda atsikratyti tokių minčių?

– Taip, sakoma, jog žmonių balsas – Dievo balsas. Jie gražiai primena, jog tai yra mano tarnystė ir kad esu reikalingas. Kaip kunigas ir kaip žmogus.

– Kokią įtaką jums padarė studijos Amerikoje?

– Man studijos padarė labai didelę įtaką. Kai buvau Amerikoje, taip neatrodė, bet dabar suprantu. Amerikoje suvokiau, kad Bažnyčia gali būti kitokia, kad tai yra laisvų žmonių bendradarbiavimas, kad parapijos kultūroje daug sprendžiama bei veikiama. Žmones reikia paruošti tarnystei, mokyti juos, reikia turėti personalą, ir tai nėra pavyzdžiai, kuriuos išmokau iš kitų Lietuvos vietų. Svarbu kurti parapijinę kultūrą. Takeliai, informacija aplinkui, sutinkami žmonės, darbuotojai, atrakintos ar užrakintos durys – visa tai yra kultūros dalis.

 

– Buvo lengva grįžti į Lietuvą?

– Turėjau ne vieną galimybę pasilikti Amerikoje, tačiau norėjau grįžti į Lietuvą dėl tėvų ir dar dėl to, jog ten būčiau vienas iš daugelio sraigtelių sistemoje, o čia galiu dalintis ir kažką keisti. Tokia ir buvo Amerikos katalikų bažnyčios mintis, mokant už mokslus Čikagoje, jog galėčiau perduoti patirtį ir praturtinti posovietinę Bažnyčią Lietuvoje. Neužmirškime, jog buvo sovietmetis, kuris paliko žymę ne tik dvasininkijoje, bet ir žmonėse, nors jau 29 metus valstybė yra laisva, dalis žmonių nėra išgyvenę vidinės laisvės.

– Sovietų okupaciją išgyvenęs žmogus gali surasti vidinę laisvę?

– Įmanoma. Laisvės turime ieškoti ne tik savo jėgomis, bet ir nereikalauti iš artimų žmonių. Mus laisvais padaro ne kažkokia struktūra ar išoriniai dalykai, bet vidinės nuostatos, išgyvenimai. Daug lemia paieškos, kas už tuos išgyvenimus yra kaltas. Kaltais galime tapti visi, o kalčiausias yra noras nepripažinti, kokie riboti esame, kokioje ribotoje tikrovėje gyvename ir anksčiau ar vėliau susiduriame su savo ribomis, o tai yra tarsi mūsų laisvės ribos.

– 2011 m. interviu esate kalbėjęs apie tai, kodėl tapote kunigu. Galbūt po aštuonerių metų atradote daugiau priežasčių?

– Požiūris labai nepasikeitė. Tarnystėje augi, atsiranda tam tikras solidumas, drąsa. Jaunatviškas entuziazmas ir romantizmas virsta kasdienybe. Žiūriu į bendraamžius – jie turi šeimas, vaikus, o tokia buitis reikalauja ištvermės. Taip pat galima pasakyti ir apie kunigystę. Gyvenu kasdienybėje, tai yra 20 metų darbo. Bandau priminti Dievo žodį, melstis su žmonėmis ir už juos, tai tarsi nematomas, bet būtinas buvimas, o aš jame esu.

– Sakote, jog praėjo dvidešimt metų, o ar kažką keistumėte?

– Ne, nemanau, kad būtų krikščioniška pilstyti iš tuščio į kiaurą. Krikščionybė kalba apie viltį, ateitį, o jei yra kažkokia klaida šiandien, galima supratus ją taisyti. Praeitis yra Dievo reikalas. Jei matai, kad kažką gali keisti – keisk dabar.

AIK

H2Auto plovykla

EXPO

Labirintų parkas

Mano namukas

Dattoo tattoo

PIC

NĖRA KOMENTARŲ

Atsakyti

JP.LT už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.LT pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.