22.4 C
Panevėžys
Sekmadienis, 26 birželio, 2022

Krekenavos gimnazijos direktorius V. Pocius: „Norėčiau būti pats geriausias tėtis pasaulyje, bet tikrai toks nesu“

Autoriussamanta ilonytėFotorimvydas ančerevičius
Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos direktorius Vaidas Pocius per dvylika vadovavimo metų užaugino ir į savarankišką gyvenimą išleido daugiau nei 360 vaikų. O savo šeimos jaukiame lizdelyje kartu su žmona Lina augina ir labiausiai gyvenime brangina dvi atžalas – septynerių metų dukrytę Rusnę ir trylikametį sūnų Paulių.

Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos direktorius Vaidas Pocius per dvylika vadovavimo metų užaugino ir į savarankišką gyvenimą išleido daugiau nei 360 vaikų. O savo šeimos jaukiame lizdelyje kartu su žmona Lina augina ir labiausiai gyvenime brangina dvi atžalas – septynerių metų dukrytę Rusnę ir trylikametį sūnų Paulių. Savo ir gimnazijos vaikus auginantis V. Pocius atviras: „Norėčiau būti pats geriausias tėtis pasaulyje, bet tikrai toks nesu“.

Birželio pirmąjį sekmadienį švenčiame Tėvo dieną. Tėtis yra mūsų ramstis, paguoda, šeimos stiprybė, o svarbiausia: tėtis – šeimos pavyzdys. Todėl šiandien kviečiam iš arčiau susipažinti su tėčiu, kuris dievina krepšinį, bet moka kepti pačius skaniausius vaflius, su tėčiu, kuris didžiąją laiko dalį skiria savo auklėtiniams – gimnazistams, bet visada meile ir rūpesčiu apdovanoja savo šeimą, su tėčiu, kuris mėgsta žvejoti, o penktadieniais su vaikais švenčia „čipsadienį“. Tai Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos direktorius ir dviejų vaikų tėtis Vaidas Pocius.

Nebylumas daro didesnį poveikį

Jis kilęs iš Žemaitijos, Skuodo rajono Barstyčių kaimo.

„Didžiuojuosi savo šaknimis, nors kiek save atsimenu, pirmaisiais metais, kai išvažiavau studijuoti į Kauną, būdavo tokių situacijų, kur tarsi kažkaip natūraliai bandydavau nuslėpti savo kilmę. Slėpė visi, retas prisipažindavo, kad jis iš provincijos, ir tai buvo kvaila. Jeigu galėčiau atsukti laiką, tikrai nesigėdyčiau. Esmė ne kur tu gimei ir augai, o kokios tavo vertybės ir kokiu vidumi esi žmogus“, – pokalbį pradėjo V. Pocius.

Vaidas užaugo keturių vaikų šeimoje. Du brolius ir dvi seseris užaugino mama Kazimiera ir tėtis Vladas.

„Tėtis man davė labai daug, bet turbūt kaip ir daugelis, tą supranti tuomet, kai šalia nebėra to žmogaus. Jis buvo tylus, ramus, santūrus, per daug nesikišdavo į auklėjimą. Jei paprašydavau, padėdavo moksluose, patardavo. Mama rūpinosi vaikais ir šeima, o tėtis dirbdavo, – prisimena Vaidas. – Kai susimąstau, pradedu vertinti tėčio savybes, naudą, kurią jis davė man kaip žmogui. Jis nebardavo, bet savo tuo ramumu, tylėjimu mane kažkaip paveikdavo. Žmonės įsivaizduoja, kad žmogus turi daug pasakyti, kad padarytų įtaką, bet iš tikrųjų aš ir pats susiduriu, kad ramumu, nebylumu gali padaryti didesnį poveikį. Esu iš tų žmonių, kurie nėra linkę daug postringauti ir mėgstu esmę.“

Studijų metais, kada V. Pocius mokėsi tuometinėje Lietuvos kūno kultūros akademijoje, kur įgijo fizinio ugdymo mokytojo specialybę, susipažino su žmona, panevėžiete Lina.

Meilės emigrantas

Studijų metais, kada V. Pocius mokėsi tuometinėje Lietuvos kūno kultūros akademijoje, kur įgijo fizinio ugdymo mokytojo specialybę, susipažino su žmona, panevėžiete Lina.

„Kalbant atvirai, žmona yra mano pirmoji meilė. Šiandien tai nepopuliaru, bet vėlgi aš dėl to nepergyvenu, gal esu sentimentalus ir senamadiškas, bet tiesiog taip sutapo, yra toks posakis – atitiko kirvis kotą. Lina buvo ir yra pati gražiausia, bet pirmiausiai mane ji sužavėjo savo vidinėmis savybėmis“, – atviravo pašnekovas.

Po studijų Kaune pora persikėlė į Vilnių. Ten dvejus metus mokėsi Mykolo Romerio universitete, kur V. Pocius baigė viešojo administravimo studijas. Be to, įsimylėjęs Vaidas ryžosi ir dar vienam svarbiam žingsniui – ant Gedimino kalno pasipiršo savo mylimajai, ir šiemet pora švenčia penkiolikos metų vedybinio gyvenimo sukaktį.

Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos direktorius Vaidas Pocius per dvylika vadovavimo metų užaugino ir į savarankišką gyvenimą išleido daugiau nei 360 vaikų. O savo šeimos jaukiame lizdelyje kartu su žmona Lina augina ir labiausiai gyvenime brangina dvi atžalas – septynerių metų dukrytę Rusnę ir trylikametį sūnų Paulių.

Kartu augo dvilyka metų

Tiesa, kai atėjo laikas priimti sprendimą likti Vilniuje ar kitur, pliusų ir minusų dėliojimas lėmė, kad Panevėžys laimėjo. Prisidėjo ir tai, kad po studijų V. Pocius aktyviai ieškojo darbo. Kaip tik tuo metu Panevėžio rajono savivaldybė skelbė konkursą į Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. V. Pocius konkurse sudalyvavo ir jį laimėjo. Savivaldybėje jaunas specialistas dirbo beveik penkerius metus. O kita karjeros stotele tapo Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazija.

„Savivaldybėje, biurokratiniame darbe, jaučiau vidinį poreikį keisti darbą, trūko saviraiškos, savirealizacijos, o mokykla – jaunų žmonių terpė, kur galima tobulėti. Kaip tik tuo metu vyko net keli konkursai mokyklų vadovų pareigoms užimti. Pasitariau su šeima, skyriaus vedėju K. Rimkumi. Jis mane padrąsino, palaikė, sakė esi jaunas, kiek čia sėdėsi. Taigi priėmiau sprendimą, laimėjau konkursą ir iki šios dienos nesigailiu“, – tvirtino jau dvylika metų gimnazijai vadovaujantis V. Pocius.

Šiųmetiniai abiturientai, kuriems prieš kelias dienas skambėjo paskutinis skambutis, yra pirmoji laida, kurią V. Pocius pasitiko kaip pirmokus, kartu užaugo ir išleidžia į savarankišką gyvenimą.

V. Pocius.

„Pirma emocija – liūdesys, nostalgija, sentimentai. Iš kitos pusės – juk negaliu jų pasilikti. Per tuos dvylika metų kartu su gimnazijos bendruomene davėme tiek, kiek galėjome. Dabar vaikai turi patys augti, skleistis ir tobulėti. Jiems reikia kitų erdvių, kitos saviraiškos, bet visada gera, kada buvę mokiniai sugrįžta, domisi, kas pasikeitė. Nuostabu, kai susirašom socialiniuose tinkluose, pasidalinam nuotraukomis. Be to, turim tradiciją, kada buvę gimnazistai grįžta ir su esamais mokiniais dalijasi savo sėkmės istorijomis. Jiems tai labai patinka, nes į mokyklą atvyksta jaunas žmogus, baigęs tą pačią mokyklą, ir tarsi parodo, kokios yra galimybės vaikui, kuris dar sėdi mokykliniame suole“, – kalbėjo direktorius.

Esame visi lygūs

Mokykloje bendravimas su gimnazijos vaikais yra betarpiškas. „Stengiuosi būti tas vadovas, kuris su vaikais kalbasi, stengiuosi juos išgirsti, dalyvaujame diskusijose. Pastebiu, kad vaikai drąsėja, išsako poreikius, norus ir mes kartu kuriam gimnazijos strategiją. Vaikai kitų dažnai nuvertinami, bet jie turi fantastinių idėjų ir vizijų“, – džiaugėsi vadovas ir tęsė mintį, kuri nusikelia į bene mylimiausią V. Pociaus vietą – sporto salę.

„Kita kryptis – krepšinis. Tie, kurie lanko krepšinio būrelį, tampa savesni, artimesni. Pastebiu, kaip prieš kitus vaikus jie bando parodyti, kad direktorius mano draugas, bet stengiuosi to nesureikšminti ir sakau, kad visi vaikai lygūs, nesvarbu ar sportuoja, ar knygas skaito, gal gražiai deklamuoja ir turi puikią atmintį, ar technologijose nardo kaip žuvis. Esame visi lygūs“, – kalbėjo V. Pocius.

V. Pocius su dukra Rusne.

Paklaustas, ką pats gauna iš vaikų, direktorius sakė: „Labai daug. Man keturiasdešimt metų, bet tikiu, kad vis dar augu ir tobulėju kaip žmogus. Vaikai, kurie supa mane, prie to ypač daug prisideda.“

Laiko užtenka visiems

Kiekvieną dieną po darbų direktorius gimnazijos duris užveria su šypsena ir grįžta į namus, kur jo laukia šeima – dukrytė Rusnė, sūnus Paulius ir žmona Lina.

„Stengiuosi būti tas, kuris išklauso. Stengiuosi rasti laiko, bet tai nėra taip lengva. Kaip taisyklė vakare ir vienas, ir kitas vaikas reikalauja dėmesio. Vienam namų darbus reikia padėti paruošti, tai į krepšį pamėtyti, tai su dviračiais nori pasivažinėti, kitas tik pasivaikščioti nori. Tų veiklų yra, ir stengiamės bendro laiko atrasti, kad visi keturi turėtume ką paveikti. Būnam pasiskirstom – aš su vienu vaiku, žmona su kitu. Bandom kažkaip laviruoti“, – sakė jis.

V. Pocius pasakoja, kad jų šeimoje pati svarbiausia tradicija – penktadieninis „čipsadienis“, kada visa šeima susirenka namuose ir kartu, dažniausiai prie televizoriaus, žiūrėdami išsirinktus filmus, kramsnoja traškučius. Kartu šeima aptaria ir svarbiausius savaitės įvykius, planuoja savaitgalines veiklas ar šiaip šnekučiuosi prie stalo.

V. Pocius su sūnumi Pauliumi.

Šiuo metu Pociai nebepraktikuoja, bet anksčiau turėjo arbatos gėrimo ritualą. Susigalvodavo įvairias temas, kurios kiekvieną savaitę keisdavosi. Kiekvienas šeimos narys įsivertindavo, kaip praėjo jo savaitė, dalindavosi savo pomėgiais, rūpesčiais, džiaugsmais, patirtimi.

Šeima dažniausiai laiką leidžia aktyviai: važiuoja dviračiais, paspirtukais, vaikšto parke. Vaidas turi dar viena pomėgį – žvejybą, bando įtraukti ir kitus šeimos narius, nes tai atpalaiduojanti veikla, kuri leidžia pabėgti nuo rūpesčių ir rutinos bei pabūti gamtoje. Taip pat Pociai dalyvauja proto mūšio kovose, vieno prekybos centro organizuojamoje šeimos šventėje. Jis sportuoja, bėgioja, žaidžia krepšinį – tai gyvenimo aistra.

Yra kur augti ir tobulėti

„Kaip bebūtų – didžiausią krūvį veža žmona, bet mažų pareigėlių turiu ir aš“, – šypsojosi tėtis. Vaidas neša šiukšles, keičia elektros lemputes, retsykiais gamina maistą. „Nuo to nenusišalinu. Stengiuosi taktiškai ir gražiai įsitraukti į šią veiklą. Prašau žmonos, duok ir man kokias bulves nuskusti ar dar kažką padaryti. Apskritai mano ritualas yra užminkyti tešlą varškėčiams, tik aš vienas kepu vaflius, na ir žinoma, stengiuosi palaikyti tvarką, grindis pašluoju“, – linksma gaida vardijo pašnekovas.

Pocių šeima.

Anot Vaido, atsiradus vaikams gyvenimas pasisuko 360 laipsnių kampu. „Pokytis buvo didelis, buvo ir ašarų, ir sunkių, bemiegių naktų, bet su tuo susigyvenom. Laikas eina greitai ir matom, kad vaikai jau nebemaži. Visada vienas kitą palaikome, kartu džiaugiamės, padedam vieni kitiems išgyventi užklupusius rūpesčius. Norėčiau būti pats geriausias tėtis pasaulyje, bet tikrai toks nesu. Daug diskutuojame su žmona, dalyvaujame įvairiuose mokymuose, seminaruose. Tarsi tų teorinių žinių yra daug, bet kai jas reikia praktiškai taikyti, kyla tam tikrų niuansų ir keblumų. Yra dalykų, kuriuose dar galiu augti ir mokytis“, – pokalbį baigė dviejų vaikų tėtis.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Kūrėja iš Ramygalos D. Ulienė: „Tapyba leidžia pamatyti tikrąjį gamtos grožį“

confident-noyce

Įvairius augalus ir žoleles Panevėžio rajone auginanti M. Dabašinskienė: „Supratau, kad nenoriu eiti su žmonių mase“

confident-noyce

Choreografė U. Audejeva: „Tikiuosi, šokių mūza manęs dar ilgai nepaliks“

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau