19.7 C
Panevėžys
Antradienis, 28 birželio, 2022

Krekenavietis veterinaras, fotografas A. Lūža: „Gyvenu savo malonumui“

AutoriusSAMANTA ILONYTĖFotoRIMVYDAS ANČEREVIČIUS
A. Lūža.

„Vieni sako, kad aš kaip mažas vaikas žaidžiu su gamta. O man atrodo, kad tai gamta žaidžia su manimi, vis atverdama dar nematytas savo paslaptis ir gražumus. Tad kam važiuoti tūkstančius kilometrų ieškant egzotikos, kai miške, šalia tavo namų, tokie dalykai kuriami be jokio atokvėpio…“ – taip meilę fotografijai apibūdina Krekenavos gyventojas, veterinaras, fotografas Algimantas Lūža.

Lūžis veterinarijoje

Nors 65-erių vyras kilęs iš Plungės, meilė prieš daugelį metų jį atvedė į Krekenavą. „Apsiženijau. Žmona nenorėjo dirbti Kauno rajone, todėl persikėlėme čia, arčiau jos sesers“, – pasakojo jis.

Nors šiuo metu pensininko gyvenime didžiąją laisvalaikio dalį užima fotografija, dar iki pensijos jo kasdienybė buvo meilė gyvūnams ir jų gelbėjimas iš mirties nasrų. „Mano specializacija yra stambių gyvūnų veterinarija. Apgyniau darbus apie akušeriją-ginekologiją ir chirurgiją. „Pjaustyti“ jau išmokau nuo pirmo kurso, nes gana sunkiai gyvenome šeimoje, tad aš dirbau klinikose sanitaru ir kartu mokiausi Klaipėdos technikume. Puikiai atsimenu, jog gaudavau 30 rublių stipendijos ir 70 – algos. Po dvejų metų tėvas atvažiavo į technikumą, nuėjo pas vedėją ir klausė: „Ką jis čia daro? Iš kur tokie pinigai? Gal susidėjo su Klaipėdos mafija? Per dvejus metus iš manęs nė kapeikos nepaprašė!“ (juokėsi) Na, o anais laikais aš jau su džinsais vaikščiojau, kostiumus pirkau“, – prisiminimais dalijosi A. Lūža, iki šiol dar turintis veterinarijos įmonę.

Pasiteiravus, kaip pasikeitė veterinarija per visus jo darbo metus, pašnekovas atviravo, kad didysis lūžis įvyko XX amžiaus pabaigoje. „Galvijai tapo robotais… Pavyzdžiui, jei karvė anksčiau duodavo 20 litrų pieno, būdavo labai gerai, o jei dabar surenkama 30 – jau brokuojama. Jei ji atvedė keturis–penkis veršiukus – jau brokuojama, nes jau visą save atidavė. Aš labai „einu“ už gyvūnus. Šiais laikais viskas labai perlenkta ir linksta tik į piniginius reikalus. Jau neegzistuoja nei specialistas, nei jo nuomonė ar praktika – tik pinigai ir rezultatas“, – dėstė Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijos valdybos narys bei Žemės ūkio rūmų valdybos narys Kaimo reikalų komitete.

1. A. Lūža savo fotografijos darbuose nenaudoja jokių retušavimo programėlių. „Viskas atliekama tik mano rankomis ir fotoaparatu „čia ir dabar“, – tikino jis.

Pasak jo, viskas – automatizuota, todėl nebeliko jokio natūralumo. „Karvytė – kaip užsuktas robotas – ėda, ilsisi, melžiama ir t. t. Taip ir sukasi ratu ištisą parą. Gydymo beveik nėra. Tik išskirtiniais atvejais – rujų sinchronizacija, operacija, jei neišsiveršiuoja. Deja, stambiesiems ūkininkams gydyti gyvulius – „nuostolinga“. Kiaulių komplekse irgi niekas nieko negydo, tik atlieka vakcinacijas, o jei susirgo… važiuoja į Rietavą“, – atviravo dviejų dukrų tėvas ir senelis.

Iš poreikio

Išėjęs į pensiją vyras ir toliau yra privatus gydytojas bei užsiima veterinarijos darbais, tačiau pagrindinis jo užsiėmimas – fotografija.

„Pirmoji mano pažintis su fotografija įvyko kaimynų dėka, kurie fotografuodavo ir mes padėdavome jiems ryškinti juostas. Visa tai vyko dar Plungėje. Na, o mano asmeninė kelio fotografijoje pradžia įvyko, kuomet pasijutau lyg ne savoje vietoje. Istorija tokia, kad straipsniui man reikėjo iliustracijų. Gamtininkų paprašiau vaizdinės medžiagos, o jie man ėmė ir pasakė: „Tau reikia, tu ir pasidaryk!“. Na ir prisiminiau, jog namuose turiu fotoaparatą. Pasidariau vieną, kitą kadrą. Tuomet Panevėžyje susiradau, kas galėtų pažiūrėti mano darbus, pakomentuoti, ką galėčiau daryti geriau. Tad nuėjau pas Romą Bagoną ir Janiną Karpavičienę. Taigi, trumpai tariant, ėmiau fotografuoti, kad nereikėtų lankstytis prieš kitus“, – sakė pašnekovas.

„Atsimenate istoriją apie nušautą stumbriuko mamą? Tai ši mažylė yra ta našlaitėlė (rodo į nuotrauką). Mažylė atėjo pas mane, kol sėdėjau ir laukiau korespondentų, ministrų dėl nutikusio įvykio. Su ja draugavome visas keturias valandas. Tada ją ir įamžinau“, – apie išskirtinę nuotrauką pasakojo fotografas.

Vėliau A. Lūža susipažino su panevėžiečiu fotografu Stanislovu Bagdonavičiumi. „Kavinėje su juo kalbėjome gerą pusdienį. Buvau susirinkęs nemažai savo darytų nuotraukų. Jis dėliojo, dėliojo… Paliko vieną nuotrauką, kuri jam labiausiai patiko ir pasakė – „daryk taip“, – pasakojo rodydamas į juodai baltą nuotrauką, kurioje – būrys stumbrų apsnigtuose laukuose. – Tądien, kai buvo padaryta nuotrauka, gulėjau griovyje. Buvo pilna sniego, minus 28 laipsniai. Iš už beveik dviejų kilometrų atėjo ši stumbrų gauja ir aš juos įamžinau. Na, o praėjus trims mėnesiams po susitikimo su S. Bagdonavičiumi, nunešiau jam dar daugiau darbų ir ėmėme maketuoti keletą fotografijos knygų.“

Šiuo metu vyras priklauso Naujosios Akmenės, Plungės, Kėdainių fotoklubams. „Panevėžio klubui nepriklausau, nes nenoriu konkuruoti su vietiniais fotografais. Tačiau su jais būtinai pasitariame, pabendraujame.“

A. Lūža.

Savo malonumui

„Rytai, rūkai, vakarai ir vandens virpesiai. Tai – mano silpnybė, ypač – vandens virpesiai. Gamta – mano kraujyje. Aš gimęs, užaugęs ir pasenęs gamtoje. Gerai pažįstu gyvūnus, todėl man gera visą tai įamžinti“, – apie labiausiai patinkančius fotografijos vaizdus pasakojo jis.

A. Lūža pabrėžė, kad fotografuojant jis niekuomet nesislapsto krūmuose ar palapinėse, kaip tą daro daugelis kitų gamtos fotografų. „Man padeda darbas su stumbrais ir kitais gyvūnais, todėl slapstytis man dažniausiai nereikia. Tiesa, ilgiausias mano „laukimas“ buvo kuomet pamačiau lūšių šeimyną. Aš įšokau į žoles ir per keturias valandas su fotoaparatu pridariau 170 kadrų. Mano ausys, rankos, veidas buvo ištinę nuo uodų sukandžiojimų, bet buvo verta“, – tikino fotografas, kuris daugelį metų dirbo Krekenavos girininkijoje, todėl stumbrai jam – labai artimi gyvūnai.

3. A. Lūža daugelį metų dirbo Panevėžio urėdijoje, Krekenavos girininkijoje, su stumbrais bei danieliais. Su profesoriumi Algimantu Paulausku ir stumbrininku Rytu Papšiu surinko genetinę medžiagą apie visos Europos stumbrus. Bulgarijoje yra patvirtintas jų darbas apie europinius stumbrus, jų genetiką. Taip pat vyras atliko tyrimą apie augalus, kuriais maitinasi laukiniai kanopiniai gyvūnai. Ištirtos maistinės, cheminės, toksinės, vaistinės savybės.

„Man patinka, kad ši veikla – nenuspėjama. Gyvenimas prabėgo daug dirbant, o dabar – gyvenu savo malonumui“, – teigė jis.

Pasiteiravus, kuri jo surengta paroda arčiausiai širdies, A. Lūža juokėsi, jog tai tas pats, kas pasirinkti, kurį rankos pirštą labiausiai myli. „Man savotiškai kiekvienas darbas yra naujas mąstymo rezultatas, pats savęs patikrinimas.“


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Kūrėja iš Ramygalos D. Ulienė: „Tapyba leidžia pamatyti tikrąjį gamtos grožį“

confident-noyce

Fotografuojantis inžinierius M. Karalevičius: „Vidinis fotografas parenka foną, spalvas, o inžinierius viską apskaičiuoja“

confident-noyce

Krekenavos gimnazijos direktorius V. Pocius: „Norėčiau būti pats geriausias tėtis pasaulyje, bet tikrai toks nesu“

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau